Be galo didelis ačiū.
Yra tik vienas.
Tad viskas be ribų ir viskas šventa.
Tu visada esi besąlygiškai mylimas(-a).
Tu visada esi laisvas(-a).
Tu visada esi absoliutus(-i) ir per kūrybą visada gali leisti daugiau.
Niekada nebus nei per daug, nei per mažai, nei ko nors kito.
Tai visada bus absoliutas ir begalinė jo šventė.
Pastebėk tai tiesiogiai savimi.
Tu esi tai!
Tai viskas!
Tu pažįsti Dievą būnant Dievu visame, kas yra ir be ribų.
Aš esu tu dėl aukščiausio pasitarnavimo tau ir tavo giliausio įvertinimo.
Aš tave myliu.
Mano didžiausias džiaugsmas dabar tuo dalintis.
Toks neapsakomas džiaugsmas naujais būdais prisiminti, kaip iš tikrųjų mylėti ir būti.
Labai ačiū tau Dieve, už šią dovaną.
Esu tau visiškai prieinamas be jokių sąlygų.
Tik dėl aukščiausios Vienos gerovės.
Tai yra mano amžinoji liepsna ir todėl man nereikia jaudintis dėl nieko kito.
Belieka džiaugtis ????
Meilė tai tarsi jausmas ir galia, kuri įtraukia visus kitus jausmus ir galias, tačiau iš visos jausmų ir galių įvairovės tame – giliausias jausmas/galia man yra atjauta. Nes meilės pilnatvė yra mūsų savaiminė ir amžina būsena, tačiau kuomet joje esybės
Nors ir kančia budina įveikti tam tikrus sąlyginius iššūkius – iš esmės kančia yra žadintuvas pabusti į savo tikrąją bei laisvąją savastį ir tokiu būdu paleisti abejingumą bei pasipriešinimą, kuris ir sukuria kančią. Iššūkis čia būna tame, kad mes buvome
Kai griūna mūsų pastatytas tikrovės suvokimas bei gyvenimo būdas, ir net kai griūna kažkas, ką pradedame statyti naujai; nematydami į priekį ar didesnio vaizdo – viskas ką matome yra griūtis ir tai gali jaustis kaip prakeiksmas, išdavystė, nevertumas, skausmingas pralaimėjimas
