Kuo labiau keliame savo energiją ir susipažįstame su savimi, kaip su aukštesniuoju aš, kuris yra tobulame balanse, šviesoje ir meilėje – tuo giliau šis aš tave veda integruoti įvairias žmogiškas, šešėlines dalis bei traumas su kuriomis pasąmoningai vengdavai susitikti. Kuomet ši integracija atliekama sąžiningai (per išjautimą, supratimą bei įvertinimą), tuomet vis labiau ir labiau išryškėja Dieviškojo aš ir žmogiškojo aš vienybė.
Kad išties laisvai judėti pozityviu harmonijos keliu – turi nelikti abejingas visam suvokiamam negatyvumui. Kada gali su pilnu jautrumu ir begaline atjauta sutikti viską, kas iškyla – tau nebereikia patirti didesnių abejingumo pasekmių. Ir kad būti tokiame atvirume – turi kuo aiškiau pažinti tyrą ir laisvą visų reiškinių prigimtį.
Giluminės vidinės žaizdos yra atveriamos tam, kad per jas išsilaisvintų tavo Dieviškoji šviesa bei meilė. Tuo tarpu didžioji dalis kančios bei skausmo yra patiriama tol, kol tam priešiniesi. Vadinama tamsioji sielos naktis iš esmės yra tik tai priešinimasis natūraliai transformacijai. Tačiau pasidavus į tos pačios Dieviškos meilės rankas – tu atrasi palengvėjimą, sklandumą, taiką ir šio virsmo ekstazę.
Mes labiausiai bijome to, ko labiausiai ir trokštame, nes tai yra beribės savasties meilė, kuri niekada negali būti pilnai suprasta, pažabota bei valdoma, kada mes taip įpratę gyventi supratimo ir valdymo rėmuose. Tačiau nors ir ši meilė nėra aprėpiama – ji visada viską palaiko vientisoje harmonijoje; ir tai yra mūsų trokštama laisvė nuo pasenusių rėmų.
Pažeidžiamume slypi tyrumas, o tyrume slypi nepažeidžiamumas. Išties pažeidžiamumas – tai iliuzinių ego savigynos sluoksnių atsivėrimas, kuris leidžia realizuoti nepažeidžiamą tyrumo/tikrumo šviesą. Šis tyrumas yra labai jautrus, tačiau taip pat visai nepaveikiamas; mes tik galime tikėti, jog jis yra paveikiamas ir jį asocijuoti su tam tikrais klaidingais įsitikinimais – tuomet tai jaučiasi skausmingai, nors tikrumas vis tiek lieka nepaveiktas.
Jei jau esi natūraliame atvirume ir bandai būti dar atviresnis – tai sukuria tik daugiau abejojimo, tad vietoj to tiesiog tapk labiau pasitikintis savo atvirumu ir tu būsi gyvame aiškume.
Ką aš labiausiai myliu savyje ir kituose – tai leidimas neiškelti įsitikinimų aukščiau už meilės. Tai reiškia, jog mes galime turėti skirtingus požiūrio taškus, mes galime vieni su kitais nesutikti ir ne viskas mums privalo patikti, tačiau mes nepametame pamatinės meilės, kuri reiškia, jog mes vis tiek esame vienas ir tame galime atrasti harmoningiausią santykį, kuris geriausiai pasitarnauja kiekvienam.
Visados ieškok labiausiai mylinčio būdo komunikuoti bei veikti ties savo giliausiai pajaustu rezonansu. Tai yra viso dvasingumo vedantis kraštas, kuris parodo kiek išties yra integruotas tavo ego.
Didžioji dalis šiuolaikinio dvasingumo vis dar yra po ego kompulsijos burtu, kuomet visos aukštosios žinios yra naudojamos „nulaužti visatą“ ir greičiau patenkinti savo ego darbotvarkes. Tokia sėkmė yra laikina ir akistatą su savo šešėline puse bei abejingumu yra neišvengiama.
Tau nereikia daryti ir būti daugiau, kad gautum daugiau meilės, kurios esi vertas(-a). Tau tereik pripažinti, jog visada esi vertas(-a) visos meilės egzistencijoje – vien tik egzistuojant! Kada suteiki sau laiko išties giliai tai įsisąmoninti bei priimti – tai neutralizuoja tavo ego kompulsijas, kad gauti daugiau iš išorės ir tu natūraliai pradedi daugiau spinduliuoti šia meile, kurios esi pilnas(-a).
Sąmoningas santykis su savo šešėliniais pasąmonės fragmentais:
Aš esu tave išlaisvinanti meilė,
Gali jaustis saugiai,
Kada tik būsi pasiruošęs(-usi) – aš būsiu čia su tavimi,
Ir žingsnelis po žingsnelio, atkuriant pasitikėjimą,
Tu galėsi palikti savo slėptuves,
Tu galėsi būti pilnai išgirstas(-a),
Pilnai pripažintas(-a),
Pagerbtas(-a),
Įvertintas(-a),
Priimtas(-a),
Ir integruotas(-a) į savo originalųjį spindesį.
