Harmoningo Gyvenimo Paslaptys

„To nepakanka” yra idėja su kuria susitapatinus yra griaunama mūsų natūrali gyvenimo harmonija.

Bet jei pabundame šios idėjos burte ir tuomet uoliai grįžinėjame prie leidimo sau pilnai mėgautis esamos akimirkos pilnatve bei ramybe – tai šis mėgavimasis galiausiai įtraukia visą santykinį gyvenimą su visais aktualiais įvykiais bei veiksmais, o gera savijauta plečiasi savaime.

Išties juk yra tik viena, tobula esamoji akimirka ir kai šventi ją kaip tokią – ji vis labiau atskleidžia savo beribį ir tobulą grožį.

Bet jei tiki, kad joje reikia vis kažkaip stengtis bei kentėti, kad jaustis gerai/geriau/geriausiai – tai tik sapnas iš kurio gali pabusti dabar.

Tikrovė savo nepriekaištingumu yra paprastesnė negu gali atrodyti, bet šis tyras paprastumas įtraukia beribį kompleksiškumą ir tai reiškiasi kaip natūrali gyvenimo harmonija.

Ir atmink – viskas įtraukta, niekas neprieštarauja tyrumui, nes tyrumas kuria harmoniją besąlygiškai.

Daug daug meilės!

Linkim puoselėti meilę

Eiti į jos gylį, taip kaip ji pati ir veda

Nes tuomet tai persiduoda visam pasauliui

Ir pasauliui to tikrai reikia

Einant per visas turbulencijas

Gimdant naują žmonijos sąmonę

Kuri įsišaknijusi besąlyginėje meilėje

Kurios kamienas – mus jungiančios esaties tyrumo atpažinimas ir pagarba visiems skirtumams

Ir kurios vaisius – universalios harmonijos gausa.

„Proto paralyžius“ – taip įvardinu būseną, kada per daug stengiamės protu aprėpti beribę ir nuolat kintančią visumą.

Tuomet protas stringa, susipainioja ir kadangi mes tapatinamės su šia proto būsena – pradedame jausti stresą, apatiją, baimę ir pan.

Tad štai geroji žinia – šis proto paralyžius tėra kvietimas paleisti susitapatinimą su šiuo impulsu sužinoti, numatyti, apibrėžti ir užsidaryti tame.

Taip tu pabundi į laisvą atvirumo būsena, kurioje nuostabiai paradoksaliai įgauni visą aktualų aiškumą ir visatos paslaptys tau skleidžiasi savaime.

Prisiminkime populiarų Sokrato pasakymą – „žinau, kad nieko nežinau“ – tai gyvo žinojimo būsena, kurioje tiesiog esi ir viskas aplink yra amžinas reikšmių įvairovės žaismas.

Tu tikrai žinai, kad esi, o kaip esi priklauso tik nuo tavo pasirinkimo akimirkoje.

Dar vienas pavyzdys į temą: kai mes pamirštame tai ką norėjome pasakyti ar prisiminti – mes taip pat dažnai už to užsikabiname ir ironiškai negalime to atkurti, nes spėkit ką, mes esame įtampoje ir pasipriešinime energijai laisvai judėti.

Kai tik nuoširdžiai paleidžiame poreikį prisiminti, prisiminimas gali ateiti iš karto arba tiesiog aktualiu tam metu – tai daug kartų išbandyta ir tai veikia nepriekaištingai.

Tad štai, susitaikykime su tuo, jog randamės amžiname ir beribiame momente, kuriame nėra poreikio kažkur nusigauti, tačiau nuostabiausia atsiskleidimo kelionė vyksta visiškai paprastai, sklandžiai ir natūraliai.

Niekas neturi išankstinės reikšmės – visos reikšmės suteikiamos ir yra daugiau ar mažiau kintančios.

Esmėje yra tik neutrali bei beribė esatis, kuria ir esame, o mūsų gyvenimas yra amžinas žaismas su reikšmėmis.

Ir jei intuityviai sužinai, kad nieko nežinai – tai tavo laisvė rinktis – kaip tą nežinomybę užpildyti, o tyroje laisvėje slypi ir vedanti meilė.

Nuo senovės yra žinomi du pagrindiniai jogos (jungties su visuma) keliai: „žinojimo (gnana)“ ir „atsidavimo (bhakti)“.

Tad štai šiek tiek šviežiai aktualaus aiškumo kaip tai galime pritaikyti dabar.

Žinojimo kelias – tai atsitraukimas nuo įsitraukimo į savo penkis pojūčius bei visas idėjas ir dėmesio atsukimas į savo tyrą beribę savastį, kuri tik yra ir tai yra absoliutus bei viską harmonizuojantis žinojimas.

Atsidavimo Kelias – tai tyros savasties šlovinimas per savo nuoširdžią tarnystės bei kūrybingumo išraišką – atsiduodant.

Tad žinojimo kelias duoda stabilų pagrindą meilei bei atsidavimui ir šis įkūnytas atsidavimas atšviežina žinojimą.

Intymaus sąlyčio su savo savastimi puoselėjimas veda į vis pilnesnę šios savasties išraišką, kaip besąlyginę meilę veiksme, o ši meilė per raiškos įvairove gilina intymumą su absoliučia savastimi.

Ir kartais būna laikas, kada intuityviai jaučiame daugiau poreikio sustoti bei pamedituoti ir kada jaučiame daugiau įkvėpimo būti aktyvioje raiškoje; šie dalykai gali laisvai mainytis ir šitaip palaikyti harmoningą balansą, kuriame klestime ir galime vis labiau įsisąmoninti visumos vienybę (kas ir yra „joga“).

Tuomet kai nebe tiek fokusuojamės į skirtumą tarp „vandenyno“ ir „bangos“, tačiau fokusuojamės į viską jungiančią „vandens“ esenciją – tuomet pastebime, jog meditacija tęsiasi veiksme ir fizinė realybė atskleidžia vis daugiau dvasinės realybės aspektų, o medituojant vyksta energetinis veiksmas, kuris taip pat neišvengiamai daro pozityvią įtaką protui, kūnui ir jo aplinkai.

Tad štai, aš tik noriu parodyti kaip viskas yra persipynę ir vientisa, kad neprisirišti prie kraštutinumų ir puoselėti visapusišką gyvenimo pilnatvę.

Viską įtraukianti vienybė yra visko širdis.