Savo sąmonės kelyje, studijuojant knygą „auksinės gėlės paslaptis“ radau labai rezonuojančius Budistinius nurodymus į trigubą kontempliaciją:
Tai kontemliavimas ties tuštuma, sąlyga ir centru.
Tad kviečiu savu laiku pamedituoti ties kiekviena iš šių esminių vientisos tikrovės savybių ir tada pajausti jų vientisą harmoniją.
Tai išties turi labai harmonizuojanti efektą, kuriame galime patirti vienybe su gyva ir viską apimančia tikrove.
Ir štai keletas užuominų užvedimui ant kelio:
1. Kontempliuojant tuštumą – suvok,jog tuštuma yra tuštuma nuo visų įvardinimų bei formų, tačiau tai yra, kaip beformis ir neaprėpiamas potencialas visiems reiškiniams pasireikšti.
Pastebėk, kaip tavo tiesioginiame patyrime viskas nuolat atsinaujina, iš kur spontaniškai apsireiškia kiekvienas naujas patyrimas ir kur jis išnyksta, kuomet yra pakeičiamas sekančiu.
Štai taip, ši subtili tuštumos tikrovė tampa akivaizdi ir reiškinių tuštumos atpažinimas labai harmonizuoja santykį su jais, nes tuomet mes per daug prie jų neprisirišame, leidžiame viskam tekėti natūraliai ir vietoj klaidingo siekio pasitenkinti per laikinus reiškinius – mes atrandame stabilų pasitenkinimą pačioje tuštumoje, kurioje ir slypi tikroji reiškinių esencija.
2. Kontempliuojant sąlygas – suvok, kad visos sąlygos yra tikros kaip tokios, tačiau jos visos laikinos ir stabilios tik kaip tuštuma.
Tad suvokiant jų prigimtį – leisk joms visoms šokti kartu, įtraukiant ir tavo fizinius pojūčius, emocijas, mintis bei asmenybę.
Visi pasireiškimai tokie kokie jie apsireiškia turi savo harmoningą rolę gyvenimo šokyje, todėl ilsintis tuštumos atpažinime – leisk viskam vykti paprastai, aiškiai ir natūraliai.
3. Kontempliuojant centrą – suvok, kad tuštuma ir sąlyga yra tarytum priešybės tarp kurių galime atrasti jas jungiantį centrą, kuris tiksliausiai apibūdina mūsų sąmonę ar susivokimą tame begaliniame formos ir beformiškumo šokyje.
Centras reiškia priešybių vienybę, balansą ir laisvos valios galią per kurią reiškiame savo kūrybingą santykį tarp nieko ir visko.
—
Tad pirma pažinkime šias tris savybes, kaip tris unikalias perspektyvas į viską:
1. Iš tuštumos perspektyvos – tuštuma yra tuštuma, sąlygą yra tuštuma, centras taip pat yra tuštuma.
2. Iš sąlygos perspektyvos – sąlyga yra sąlyga, tuštuma ir centras taip pat yra sąlygos.
3. Iš centro perspektyvos – centras yra centras, o tuštuma bei sąlyga yra centrinė.
—
Kiekvienoje iš šių perspektyvų slypi daug naudingų įžvalgų, todėl verta ties kiekviena pamedituoti.
Ir kada įsisaviname šias perspektyvas – svarbu ties jomis nesustoti ir jas visas grąžinti į tiesioginį vientisumą.
Tad pirmiausia suvok, kaip visos šios tiesos egzistuoja kartu, vienu metu ir tada vis labiau pajausk, kaip šios tiesos harmoningai susilieja į gyvą tikrovės akivaizdą, kuria tuomet įkūniji savo tiesioginiame patyrime.
Ši kontempliacija iš esmės yra nuoroda į savęs patyrimą, kaip gyvos visuotinės dvasios, kuri nėra pririšta prie nieko ir todėl esanti visad tobulai tikslingame ryšyje su viskuo.
Ir štai dar intuityviai pravesta meditacija ties šia kontempliacija kartu su garsų atmosfera – https://youtu.be/_5WiyWnFod4
Savo pasidalinimuose bei mokymuose visad siekiu harmoningo visų gyvenimo aspektų integralumo ir taip pat atsižvelgiant į kiekvieną individualią situaciją. Bet dabar noriu išskirti tokį mano požiūriu klaidinantį ribotumą dvasinių mokymų sferoje, kuris galimai ir kilo kaip propaganda apriboti žmonių potencialo
Jei manęs paklaustum kur aš gyvenu, atsakyčiau – Dievo rankose. Jei manęs paklaustum koks mano darbas, atsakyčiau – Dievo valia. Jei manęs paklaustum kas aš esu, atsakyčiau – viskas yra Dievas ir Dievo valia. Tačiau yra begalės laipsnių to Dievo/savęs
Sveiki, įvairiausiomis meditacijos praktikomis užsiimu jau apie 10 metų ir dabar dalinuosi efektyviausia metodika, kokią tik žinau. Tinkamai ją taikant galima labai paspartint savo sąmonės budimo procesą, o kartu su tuo išnyksta daugybė ribojančių iliuzijų ir tu vis giliau ir nenutrūkstamiau žinai save, kaip tyrą begalybę ir jos palaimą bei darną.
