Savo sąmonės kelyje, studijuojant knygą „auksinės gėlės paslaptis“ radau labai rezonuojančius Budistinius nurodymus į trigubą kontempliaciją:
Tai kontemliavimas ties tuštuma, sąlyga ir centru.
Tad kviečiu savu laiku pamedituoti ties kiekviena iš šių esminių vientisos tikrovės savybių ir tada pajausti jų vientisą harmoniją.
Tai išties turi labai harmonizuojanti efektą, kuriame galime patirti vienybe su gyva ir viską apimančia tikrove.
Ir štai keletas užuominų užvedimui ant kelio:
1. Kontempliuojant tuštumą – suvok,jog tuštuma yra tuštuma nuo visų įvardinimų bei formų, tačiau tai yra, kaip beformis ir neaprėpiamas potencialas visiems reiškiniams pasireikšti.
Pastebėk, kaip tavo tiesioginiame patyrime viskas nuolat atsinaujina, iš kur spontaniškai apsireiškia kiekvienas naujas patyrimas ir kur jis išnyksta, kuomet yra pakeičiamas sekančiu.
Štai taip, ši subtili tuštumos tikrovė tampa akivaizdi ir reiškinių tuštumos atpažinimas labai harmonizuoja santykį su jais, nes tuomet mes per daug prie jų neprisirišame, leidžiame viskam tekėti natūraliai ir vietoj klaidingo siekio pasitenkinti per laikinus reiškinius – mes atrandame stabilų pasitenkinimą pačioje tuštumoje, kurioje ir slypi tikroji reiškinių esencija.
2. Kontempliuojant sąlygas – suvok, kad visos sąlygos yra tikros kaip tokios, tačiau jos visos laikinos ir stabilios tik kaip tuštuma.
Tad suvokiant jų prigimtį – leisk joms visoms šokti kartu, įtraukiant ir tavo fizinius pojūčius, emocijas, mintis bei asmenybę.
Visi pasireiškimai tokie kokie jie apsireiškia turi savo harmoningą rolę gyvenimo šokyje, todėl ilsintis tuštumos atpažinime – leisk viskam vykti paprastai, aiškiai ir natūraliai.
3. Kontempliuojant centrą – suvok, kad tuštuma ir sąlyga yra tarytum priešybės tarp kurių galime atrasti jas jungiantį centrą, kuris tiksliausiai apibūdina mūsų sąmonę ar susivokimą tame begaliniame formos ir beformiškumo šokyje.
Centras reiškia priešybių vienybę, balansą ir laisvos valios galią per kurią reiškiame savo kūrybingą santykį tarp nieko ir visko.
—
Tad pirma pažinkime šias tris savybes, kaip tris unikalias perspektyvas į viską:
1. Iš tuštumos perspektyvos – tuštuma yra tuštuma, sąlygą yra tuštuma, centras taip pat yra tuštuma.
2. Iš sąlygos perspektyvos – sąlyga yra sąlyga, tuštuma ir centras taip pat yra sąlygos.
3. Iš centro perspektyvos – centras yra centras, o tuštuma bei sąlyga yra centrinė.
—
Kiekvienoje iš šių perspektyvų slypi daug naudingų įžvalgų, todėl verta ties kiekviena pamedituoti.
Ir kada įsisaviname šias perspektyvas – svarbu ties jomis nesustoti ir jas visas grąžinti į tiesioginį vientisumą.
Tad pirmiausia suvok, kaip visos šios tiesos egzistuoja kartu, vienu metu ir tada vis labiau pajausk, kaip šios tiesos harmoningai susilieja į gyvą tikrovės akivaizdą, kuria tuomet įkūniji savo tiesioginiame patyrime.
Ši kontempliacija iš esmės yra nuoroda į savęs patyrimą, kaip gyvos visuotinės dvasios, kuri nėra pririšta prie nieko ir todėl esanti visad tobulai tikslingame ryšyje su viskuo.
Ir štai dar intuityviai pravesta meditacija ties šia kontempliacija kartu su garsų atmosfera – https://youtu.be/_5WiyWnFod4
Nuovokumas yra pastovus vyksmas įtraukiantis viską, kas gali būti suvokiama, bet iš esmės visi santykiniai suvokimai sueina į vientisą nuovokumą apie patį nuovokumą. Viskas randama nuovokume ir viskas liudija nuovokumą, reiškia visos patyrimo formos yra nuovokumo atspindėjimas. Kai nuovokumas yra
Tik tai atgyvenusios iliuzijos prašosi mirties, kuri taip pat yra atgimimas naujo sąmoningumo/gyvenimo šviesoje. Kai mūsų atgyvenęs/įprastas gyvenimo būdas bei abejingumas griūna ir iškylą nepatogios reakcijos – dažnai iš paskutinių stengiamės gintis, grįžti prie seno, skubėt į naują, ar toliau
Na ką, mano individualus atsiskyrimas Juodkrantėje atėjo į pabaigą ir jaučiuosi kupinas gyvybės, tad rašau tai naktį prieš ateinantį beveik trijų parų atsiskyrimą, kurį vesiu grupelei palaimintų sielų. Jaučiuosi panašiai lyg vaikystėje prieš gimtadienį, tik jausmas dar gilesnis. Išmintis ir
