Štai išsami santrauka iš mano dar išsamesnio webinaro „Cinizmo Pažinimas Bei Transformavimas Į Brandų Atvirumą“, kurį galima peržiūrėti šioje nuorodoje (pabaigoje dar vedama meditacija gilesniam integravimui) – https://youtu.be/71DkgrPC5ks
***
„Aš mačiau, aš tame buvau, aš žinau, aš žinau geriau, aš jau žinau kas dabar bus, nieko naujo, juk sakiau, nuobodu, viskas yra ar turi būti tik taip ir ne kitaip, tikėk tuo, kuo aš nesąmoningai noriu, kad tu tikėtum; daug daug teisiančių bei smerkiančių minčių, pašaipų, pasipūtimo ir t.t.“.
Taip maždaug atrodytų ciniko veikimas po kuriuo išties slypi nepripažintos silpnybės bei skaudūs jausmai.
Ir toks veikimas gali būti nukreiptas tiek į kitus, tiek į tam tikrus reiškinius ir tiek į save – save perdėtai menkinant ir/ar aukštinant.
Cinizmas, kuris pagrinde susideda iš abejingumo ir arogancijos yra puiki slėptuvė žmogui, kuris jaučiasi susvetimėjęs nuo gyvos tikrovės bei neišgydęs savo vidinių žaizdų ir toliau vengiantis susidurti su gilesniu jautrumu bei integracija su tikrovės šviežumu.
Tai suprantama, nes pagavus inerciją gyventi savose istorijose ir viską patirti bei pritempti prie savo nuostatų rėmų – tampa įprasta komforto zona, kuri išties yra nepatogi, bet kartais alternatyva atrodo dar nepatogesnė.
Ir su tuo turbūt visi esame susidūrę ir gal tam tikrais laipsniais dar susiduriam dabar, nes tai kolektyvinės sąmonės procesas.
Tad jei pajaučiam tokias aukščiau išvardintas mintis bei emocijas – kviečiu pripažinti tą susvetimėjusią vidinę dalį savyje ir kaip įšalusiam ledui – suteikti švelnios bei palengva atšildančios meilės.
Tuomet kviečiu suvokti, kad buvimas gyvoje bei šviežioje akimirkoje neprivalo būti labai aktyvus įsitraukimas (ypač kai vis dar jaučiasi daug vidinio sunkumo); vietoj to – tai gali būti tiesiog ramus bei atviras buvimas, kuriame tiesiog stebime, klausomės, giliai kvėpuojam ir nesistengiam nieko pakeisti.
Tiesiog mėgaukimės palengvėjimu ir suteikime erdvės iškylantiems jausmams praeiti.
Tai ypač naudinga taikyti, kada šalia mūsų kažkas dalinasi mintimis ar jausmais apie kuriuos turime daug nuoskaudų ar nusistatymų – tad kaip stipru būtų paleisti visą tą kompleksinę istoriją kartu, pajausti tai, ko vengėme pajausti ir tiesiog imti viską smalsiai tyrinėti su pradinuko protu.
Kitas dalykas, kurį kviečiu suvokti yra tai, kad toks atvirumas neturėtų būti sumaišomas su silpnybe, kada persisveriame į kitą kraštutinumą ir tampame pataikautojai bei plevėsos be savo vertybinės ašies.
Mūsų tikroji stiprybė slypi nei viename nei kitame kraštutinume, bet tinkamame balanse, kuriame mes sau leidžiame ilsėtis visiškame atvirume gyvai tikrovei ir tuo pačiu leisti šiai tikrovei autentiškai veikti per mus, tokiu būdu atstovaujant harmoningą santykį tarp visko, kas reiškiasi mūsų patyrime.
Einant dar giliau į cinizmo šaknį (už visų susiformavusių nuoskaudų bei negatyvių įsitikinimų) – tai yra stabilumo jausmo pririšimas prie iliuzinių, ribotų bei kintančių sąlygų, tokių kaip kūnas, asmenybė, statusas visuomenėje, pasiekimai, santykiai, pinigai ir pan.
Tai prasidėjo nuo nekalto abejingumo, kada žmonija atitrūko nuo sąmoningo ryšio su savo dvasinėmis ištakomis (kuo išties esame anapus visko, ką suvokiame savo kūno pojūčiais).
Tad kai įpratome fokusuotis tik į kūno pojūčiais suvokiamą tikrovę ir tikėti, jog tai yra viskas ką turime, tuomet natūralu, kad visomis išgalėmis pradėjome statyti savo tapatybės, stabilumo bei stiprybės pojūtį ant visiškai nestabilaus ir konfliktinio iliuzijos pamato, kurio griūtis yra neišvengiamas likimas.
Tad kviečiu sąmoningai leisti šioms griūtims apsireikšti ir tuomet jas panaudoti atrandant tikrąjį save, kuris lieka nei kiek to nepaveiktas – taip tai greičiausiai bus nelengvas vidinis iššūkis, tačiau čia slypi tikrai stabilus pamatas ir tvarios harmonijos pradžia.
Tai gali būti taip pat nelengvas iššūkis tai integruoti, nes tai taip skiriasi kokybe nuo to, prie ko buvome pripratę; juk tai visiškas besąlygiškumas – kaip tai subtilu, kaip prieštaringa mūsų patyrimams, bet ir kaip nepaneigiama, kada to išties paragaujame.
Tad iššūkis yra iššūkis, belieka priimti, kad patys jį susikūrėme ir patys jį įveiksime.
Ir nors ir nusiteikimas turi būti radikalus – lai priemonės būna kuo švelnesnės, nes tai nėra tiek daug apie aplinkybes bei jų keitimą – kiek tai yra apie mūsų santykio su aplinkybėmis pokytį.
Šis pokytis iš esmės yra vidinės laisvės atskleidimas, kuris tuomet persiduoda į viską ir viskas tuomet gali tekėti palankiausiu darnos keliu.
Ir tokiam funkcionavimui be abejo reikia atitinkamos praktikos, kuriai bendrai rekomenduočiau daryti valandines meditacijas ryte bei vakare, kad išties gerai susiderinti su šia vidinės laisvės tikrove, o tada tame tarpe tarp ryto ir vakaro – tai taikyti geriausiai kaip galime: neskubant, į viską natūraliai atsakant iš šio sąmoningumo ir po kiekvienos situacijos prie nieko neprisirišti, bet leisti savo energijai sugrįžti į savo tyros savasties būvį.
Kad užvesti ant tokios praktikos ir padėti joje pasiekti maksimalų efektyvumą – kviečiu jungtis į savo contribee bendruomenė, kurioje galime palaikyti reguliarų gyvą ryšį – https://contribee.com/budimokanalas