Dvasinės Brandos Ciklas

Neįsisąmoninta tapatybė tampa savo pačios didžiausia prieše.

Kviečiu giliai pamedituoti ties šia užuomina, nes tavo tikroji tapatybė yra apsirengusi daugybe sluoksnių, kurie turi būti permatyti ir išgryninti, kad tikrumo šviesa įneštų taiką į visą tavo būvį.

*

Nėra galo nelaimingai mastančiam protui ir jis visada ras priežasčių būti nelaimingu, todėl įsisąmonink šio sukto labirinto absurdą ir pabusk į sąmoningą rinkimąsi būti laimingu ir matyti laimę keliančias perspektyvas.

Ir atmink, kad tikra laimė nepriklauso nuo sąlygų, tai tavo natūrali būsena į kurią visad gali rinktis sugrįžti su savo dėmesiu bei ją puoselėti iš vidaus į išorę.

Iš principo tai vienintelis kelias, nors būdų juo eiti yra begalės.

Tavo sąmonė yra pagrindinis šio nuotykio herojus.

*

Kad ir kaip viskas negatyviai ar pozityviai atrodo – išties tai yra neutralu, nes mes galime rinktis, kaip tai panaudoti savo patyrime.

*

Tikras atleidimas bei graužaties ar teisimo paleidimas įvyksta viską sugrąžinus į tobulą vienį savo širdyje.

Turime permatyti atskirties sluoksnių iliuziją vėl ir vėl ir eiti į tobulos meilės bei vienybės pajautimą tikrumos branduolyje.

Tuomet tikrumas mūsų patyrime persveria netikrumą ir taip įvyksta tikras atleidimas bei naštos paleidimas.

*

Nuolankumas giliausia prasme yra viso suvokimo turinio tuštumo pripažinimas, per kurį natūraliai ateina tikroji savastis ir jos nepriekaištingas veikimas.

Tačiau kiek galime išbūti tokiame nuolankume bei vienybėje su tyra savastimi ir kaip dažnai mūsų prisirišimai prie suvokiamo turinio nustelbia ir užteršia tyros tėkmės pajautą.

Taip jau šiame pasaulyje pasireiškia, kad mūsų sielos prisiriša prie kūniškų bei ideologinių sąlygų, o mūsų originalioji dvasia lieka disonanse su ja ir tada per griežtumą bei malonę veda paklydusią sielą link grynumo, kuriame šie du pradai gali harmoningai susivienyti.

Tai dvasinio brendimo procesas, kuriame nuolankumas ir atlieka pagrindinę rolę.

Tad kultivuokime šį nuolankumą – savo suvokimo tuštumo atskleidimą ir neišmatuojamos savasties įsileidimą; ir ypatingai tada, kada randamės vidiniame konflikte.

Autentiškas brendimas negali būti forsuojamas, autentiškas brendimas – tai labai švelni palyda.

*

Kviečiu atkreipti dėmesį į kūdikius, kokie jie natūralūs ir natūraliai laimingi, kai jų fiziniai poreikiai yra patenkinti, tai lyg nesąmoninga ar dalinai sąmoninga nušvitimo būsena, kuomet niekas nėra įvardinta ir tikrovė tiesiog spinduliuoja per juos.

Tada galime atkreipti dėmesį į tuos gyvenimo etapus, kai yra susiformavęs tankiai mastantis protas, kuris remiasi tik į save ir todėl originali laimė yra pamiršta bei pakeista į labai sąlygotą laimę, kuri dažniausiai tik prikuria daugiau kančios.

Ir galiausiai galime matyti, kaip išvarginti šios sąlygojimo kančios, per sąmoningą saviugdos bei dvasingumo kelią – mes sugrįžtame prie tos besąlyginės tyrumo būsenos, kuri visada buvo mumyse.

Tačiau dabar mes apsukome pilną ratą, įgavome reikiamos patirties bei žinių ir dabar visa tai atiduodame tyrai sąmonei, kuri neužgoždama savo natūralios palaimos, bet anaiptol – per ją tuomet naudojasi viskuo, pačiu harmoningiausiu būdu.

Ir be abejo gyvenimo ciklas tęsiasi ir kartais vėl labiau panyrame į naujas gyvenimo detales bei iššūkius, o po to vėl labiau susilygiuojame su vidiniu tyrumu; tačiau kai jau šis ryšys su tyrumu yra atkurtas bei puoselėjamas – tai išties vis labiau ima jaustis kaip vientisa palaimos spiralė.

Įgarsinta – Budinantys Virpesiai 45