Labas, nesenai perskaičiau ankstyvo 14-tojo amžiaus prancūzų Krikščionių mistikės Marguerite Porete knygą „Paprastų Sielų Veidrodis“, kuri iš prancūzų išverta į senovinę anglų kalbą.
Tad man buvo didelis iššūkis įsijausti į tokį tolimą bei unikalų kūrinį, tačiau įsijautimas turbūt būtų raktinis žodis, nes taip ir jautėsi, kad dvasia mane veda it tuomet ėmiau vis labiau įsijausti į tai, kas yra perteikiama per žodžius ir tarp jų.
Ir dabar pajutau įkvėpimą išversti šią knygos dalį, kuri yra arti pabaigos.
Čia bus perteikiamos septynios sielos pakilimo būsenos, kurios veda į visišką sielos nuskaidrinimą ir vienybę su Dievu.
Mane tai sujaudino, net visai kita kalba apie septynis vidinės transformacijos žingsnius apie kuriuos jau vedžiau internetinį kursą – yra plačiai nagrinėjama alcheminiuose tekstuose per visai kitą kalbą/terminologiją.
Tad tai buvo nuostabiai unikalus bei intensyvia patirtimi grįstas papildymas prie mano bendro, šios vidinės transformacijos suvokimo.
Taip pat jau esu išvertęs kitas ištraukas iš šios knygos bei perteikęs daugiau informacijos apie šios knygos istoriją, tad kviečiu paskaityti – https://www.budimokanalas.lt/marguerite-porete-as-esu-dievas/
Ši knyga bei jos dalių išvertimas mane patraukė dėl labai unikalios kalbos bei energijos iš kurios ji atėjo.
Didžioji dalis knygos yra meilės, sielos bei proto tarpusavio dialogai (kartu su kitais balsais), kas vėlgi labai unikaliai atskleidžia bei pabrėžia šias savybes bei jų tarpusavio sąveiką.
SKYRIUS XIII
KAIP ŠI SIELA YRA BŪTYBIŲ IŠGELBĖJIMAS DIEVO ŠLOVEI, IR KĄ TAI REIŠKIA
(praleista dalis teksto …)
Dabar supraskite, kaip mano nedorumas priverčia mane gauti jo dosnumą dėl mano būtinybės. Nes Dievas kurį laiką paleidžia tam tikrą blogį, kad būtų padarytas didesnis gėris, kuris vėliau augs. Nes visi, kurie yra pasodinti iš Tėvo ir ateina į šį pasaulį, iš tobulo yra nužengę į netobulą, kad pasiektų tobulesnį. Ir tuomet žaizda yra atverta, kad būtų išgydyta skaudanti vieta. Be jų proto, šie žmonės bus nuolankūs paties Dievo, kuris yra Visagalis.
SKYRIUS XIV356
I SKYRIUS
APIE PAŽADĄ, KURĮ ŠI SIELA PRISIEKĖ PAMINĖTI APIE SEPTYNIAS BŪSENAS IR KAIP PIRMOJI YRA LAIKYTIS DIEVO NURODYMŲ
“Aš pažadėjau,“ sako ši siela – dėl meilės pasakyti kai kuriuos dalykus iš septynių būsenų, kurias vadiname būtybėmis, nes taip ir yra. Ir tai yra laipsniai, kuriais žmonės kyla iš slėnio į kalno viršūnę, kuri yra tokia atskirta, kad nuo jos matomas tik Dievas. Ir kiekvienas laipsnis savyje turi savo tinkamą buvimo laiką.
Pirmoji būsena yra ta, kad siela yra paliesta Dievo malonės ir atitraukiama nuo nuodėmės, su ketinimu pagal savo galią laikytis Dievo nurodymų, kuriuos jis nurodė įstatyme, dėl mirties skausmo. Ir siela žiūrėjo su didele baime, kad Dievas jai įsakė ji mylėti visa širdimi ir taip pat jos kaimynus taip kaip save. Tai šiai sielai atrodė kaip pakankamas darbas jai, iš visko, ką ji gali padaryti, nors gyventų tūkstantį metų; kad gerai laikytis įsakymų pagal savo galią.
„Šiame momente aš atsidūriau“ – sako ši laisva siela – kažkada mačiau tokią dieną. Dabar jūs, kurie taip stovite, nenusigąskite, kad pateksite į aukštesnį lygį; daugiau nenusigąs tas, kuris turi švelnią širdį savyje, kupiną kilnios drąsos; bet mažos širdelės nedrįsta imtis didelių dalykų ir nekyla aukštai už meilės nevykdymą. Šie žmonės bus tik bailiai, kurie taip daro. Ah, koks stebuklas yra tas baimės švinas, kuris jiems neleido, kad Dievas juose veiktų!
II SKYRIUS
APIE ANTRĄJĄ BŪSENĄ, KURI YRA SEKIME VIEŠPATIES PATARIMO ATEITI Į TOBULUMĄ
Antrasis dalykas yra tai, kad siela mato ką Dievas pataria jį ypatingai mylintiems, perteikdamas tai, ką jis įsako. Ir jis nėra geras mylimasis, kuris nusiteikęs nevykdyti viso to, ką tik gali, kad galėtų pamaloninti savo mylimąjį. Ir tada ji, ši pirmiau minėta būtybė, laiko save aukščiau už visų žmonių patarimų sekti gamtą naikinančiais darbais, niekinant turtus, malonumus ir garbinimą, kad įvykdytų evangelijos tobulumą, kurio pavyzdys yra Kristus Jėzus. Ir tai darydama ji negali turėti jokio kartėlio, nei dėl to ji negali turėti nuobodulio, nei kūno silpnumo, taip pat jos siela daugiau nebegali būti pasipūtusi.
III SKYRIUS
APIE TREČIĄJĄ BŪSENĄ, KURI YRA TOBULUMO DARBŲ DARYMAS SU MEILE IR IŠVARGINANT VALIĄ; PAKLUSTANT VYKDYTI KITŲ ŽMONIŲ VALIĄ
Trečias dalykas yra tai, kad siela rūpinosi meilės meile, remtais tobulumo darbais, kuriuose jos dvasia dega troškimais, priimdama, kad šių darbų meilė joje daugintųsi. Ir ką darė jos minties subtilumas? Matomai supratimą apie savo mylinčią meilę, kurios ji negali dovanoti savo Mylimajam, kai ją paguostų tik tai, ką jis myli. Nes kita dovana meilėje neturi kainos už labiausiai Mylimojo mylimą dalyką. Todėl šios būtybės valia mylėjo tik tai gėrio darbus, malonės dėka, imdamasi visų darbų, kuriais gali maitintis jos dvasia. Tada tiesos teisingume jai atrodė, kad ji nemylėjo, išskyrus gėrio darymą, nes ji nežino ką duoti meilei, nebent tai paaukotų, nes jokia mirtis jai negali būti tokia didelė kankynė, kaip susilaikymas nuo šių jai pamiltų darbų, nes tai yra jos malonumo ir valios, kurią ji maitino iš jo, gyvybė. Po to ji atsisakė šių darbų, kuriuose ji turėjo tą malonumą ir nužudė savo valią, kurią turėjo šiame gyvenime, ir įsipareigojo kankinėti savo valia, paklusdama kitų valiai, susilaikydama nuo savo valios darbų, vykdydama kitų valią, savo valią sunaikinti. Ir tai yra labai sunku, o nelyginant dar sunkiau, nei anksčiau. Nes sunkiau yra nugalėti dvasios valios darbus nei nugalėti kūno valios darbus dėl to, kad vykdyti dvasios valią. Ir šitaip ji turi vadovauti, laužydama save, kad praplėstų vietą, kurioje Meilė turėtų būti; ir apsunkinti save daugybe būtybių, kad atlaisvintu save ir pasiektu Meilės esybę.
SKYRIUS IV
APIE KETVIRTĄJĄ BŪSENĄ, ATSISAKANT VISŲ IŠORINIŲ DARBŲ PER SALDUMĄ, KURIS BUVO PAJAUSTAS MEILĖS AUKŠTYBĖS KONTEMPLIACIJOJE
Ketvirtas dalykas yra tai, kad sielą meilės didybė patraukia į minties džiaugsmą medituojant ir atsisakant visų išorinių darbų bei tarnavimo kitiems, per meilės aukštybę kontempliacijoje. Tada siela yra pavojinga, kilni ir skani, kurioje ji negali kentėti, kad kas nors ją paliestų išskyrus tyro meilės malonumo prisilietimus, kuriuose ji yra vientisai linksma bei džiaugsminga, ir tai privertė ja didžiuotis meilės gausa.
Tuomet ji atskleidžia savo širdies ypatybes, kurios daro ją labai švelnią ir tirpstančią meilės saldume bei sąjungos santarvėje, kurioje ji buvo perduota šių malonumų turėjimui. Ir tada manė siela, kad nėra aukštesnio gyvenimo nei turėti tai, kame ji turėjo viešpatavimą; nes meilė ją taip pamaitino savo malonumais, kad ji nežinojo, jog Dievas turi sielai didesnę dovaną, nei savo meilę, kurią Meilė, per meilę, išplėtė joje.
Ah, koks nuostabus dalykas, jei ši siela taip maloniai palaikoma ar pakylėta! Meilė padarė ją visiškai apsvaigusią ir neleidžia jai rūpintis visiškai niekuo tik juo, per kurio stiprybę meilė ja taip džiugino, kad siela nei vienos kitos būtybės nelaikė brangia, nes didelė meilės šviesa apgaubė ją ir neleidžia jai matyti praeinančios meilės. Ten ji nepastebėjo, kad šiame gyvenime yra dvi didesnės būsenos, bet Meilė taip veda, kad siela nemato, nes meilės saldumo dovana padidina jos aistringumą, kai ji artėja prie to. Prieš šią jėgą niekas negali atsilaikyti; tai siela, kurią Meilė, puikia meile aplenkdama save, pakylėjo.
SKYRIUS V
APIE PENKTĄ BŪSENĄ, KAI SIELA NUKRYPSTA NUO SAVO VALIOS, ĮDĖDAMA JĄ Į DIEVĄ PER DIEVIŠKOS ŠVIESOS JUDĖJIMO ŽAVESIO SKLEIDIMĄ
Penktas dalykas yra tai, kad siela mato kas yra Dievas, kuris yra tas, per kurį visi dalykai atėjo ir jos nėra! Nes ji nėra kažkas, kas yra. Ir šis matymas jai davė nuostabų pasipiktinimą matyti, kad jis yra visas dosnumas, kuris suteikė laisvą valią jai, kurios nėra, kaip tik visokioje nedorybėje. Dabar dieviškas dosnumas tyru gerumu suteikė laisvą valią jai, kuri yra tik blogiuose, tai yra viso nedorybėje kartu. Nes jis norėjo, kad tas, kuris neturėjo būties, gautų šią jo dovaną, būtį. Tada dieviškasis gerumas išsiliejo prieš šią „valią“ žaviu judančios dieviškosios šviesos išsiliejimu, sklindančiu sieloje teisumu to, kuris yra. Ir to žinojimas privertė ją atskirti valią nuo ten, kur jo nėra. Tada jos turėjo nebūti, kaip ir neleisti jos valios vėl ten, kur jo nėra. Iš kur jis ateina, ten kur ji turi būti.
Dabar valią mato išsklaidyta dieviškosios šviesos šviesa. Ir ši šviesa suteikia jai valią sugrąžinti savo valią Dievui, kurios ji negali atiduoti be šios šviesos, kad ji galėtų sklisti jam, nebent ji nukryptų nuo jos tinkamos valios. Ji taip pat matė savo apgailėtiną polinkį į niekšybę, į kurią ji linkusi, ir jos valia ją/jį niekino. Dabar siela mato šį polinkį ir jo numatymą apie jos niekumos prigimtį ir jos pačios valią, ir mato tai per apšvietimą, o valia turi paklusti dieviškajai valiai be jos valios. Ir dėl to jos valia atiduota. Taip siela atitrūksta nuo jos valios, o valia – nuo šios sielos, todėl ji vėl ją įdeda, atiduoda ir atiduoda pati Dievui ten, kur ji buvo pirmoji, be savimeilės, kuri ją prilaikė, kad išpildytų tobulą dieviškąją valią, kuri gali neišsipildyti sieloje be šios dovanos, kad siela neturėtų kito karo nuopuolio.
Ši dovana daro ją labai tobulą, todėl ji buvo perkelta į meilės prigimtį, kuri džiugina ją pilna ramybe, maitina bei pripildo dieviško maisto. Ji nebeprisimena apie karą, kurį buvo įpratusi turėti, nes jos valia nuoga išdėstyta toje vietoje, iš kur ji buvo pirmą kartą paimta, kur pagal teises turi būti. Tai davė jai karą tiek laiko, kiek ji laikėsi valios su ja, ne savo vietoje.
Dabar ši siela niekuma, nes per dieviško žinojimo gausybę ji mato savo niekumą, kuri dabar verčia ją save padėti į niekumą. Ir ji visko nesuprato, nes ji mato savo niekumos pažinimo gilumą, kuri jos akiai tokia didelė, kad ji neranda nei pradžios, nei saito, nei pabaigos; bet gilią tamsą be žemės ar dugno. Ir todėl ji rado save, nerasdama jokios žemės ar pabaigos. Jis nerado to, ko negalėtu pasiekti. Ir juo labiau ji mato, iš žinojimo tiesos, kad ji gali nežinoti savo nedorumo mažiausio taško į kurį ji pateko dėl nedorybės. Ir ji yra nuoga, apsupta šio uosto ir šio garnizono, kuris yra nuodėmės tamsa, kuri slepia jame visą pražūtį. Tad ši siela matė save be jos matymo. Tai yra nuolankumo gylis, kuris sėdėjo jos kėdėje ir karaliavo be pasididžiavimo. Čia negali būti išdidumo žaidimo jėgos, nes ji mato save, nes ši netikra netiesa verčia ją puikiai pamatyti save.
Dabar ši siela nusileido į žemą žemumą; ir šis žemumas leido jai pamatyti, kad tai neturėjo dugno, tad tai ją nužemino ir šis žemumas jai leido tinkamai aiškiai pamatyti jo pačią dieviško gerumo saulę, ir tai jai buvo parodyta per dosnumą, kuris ją traukė, judino ir suvienijo dosnumo mezgime, tyroje dieviškoje gerumoje, kuri yra šeimininkė. Ir tai ateina pažinus šias dvi prigimtis, kurias turime; viena yra dieviškasis dosnumas, o kita – jos nedoras jaunystės išlaidavimas, kuris yra senas.
Tačiau gailestingumas sudarė taiką su teisingumu, tvirtu ir stabiliu. Ir tai vedė šią sielą į jo dosnumą, per dosnumą dabar ji yra viskuo ir niekuo, nes jos Mylimasis ja padare viena.
Dabar ši siela krito iš meilė į niekumą, be kurios ji nebūtų viskuo. Šis kritimas toks tobulas, jei ji teisingai nukrito, tuomet ši siela daugiau nebe iškils iš šio gylio, nei ji neturėtų to daryti. Ji turi gyventi viduje, o siela praranda puikybę ir žaidimus, nes dvasia tapo karti, todėl ji nebesikankino su žaidimais ir linksmybėmis. Nes jos valia atitrūko nuo jos, dėl kurios ji dažnai mylėjo kontempliacijos aukštybėje, ketvirtoje būsenoje – nuožmi ir pavojinga. Tačiau penktoji ją įspėjo apie tai; tai parodė sielai ją pačią. Dabar ji gyveno žinodama dievišką dosnumą. Šis žinojimas apie dievišką dosnumą privertė ją išsižadėti savęs, ir tai yra visokios tarnystės siela mesta, o laisvos esybės turima. Ir tai ją puikiu kilnumu atpalaidavo nuo visų dalykų.
SKYRIUS VI
APIE ŠEŠTĄ BŪSENĄ, KAI SIELA NUO VISŲ DALYKŲ BUVO IŠLAISVINTA, TYRA IR NUSKAIDRINTA
Šeštas dalykas yra apie tai, kad siela nematė nei savo niekumos per nuolankumo gylį, nei Dievo per dosnumo aukštybes. Bet Dievas matė joje jos dievišką didybę, kuri ją nuskaidrino savimi, tad ši matė, kad nieko nėra, kaip tik pats Dievas, kuris yra tai iš kur viskas yra. Ir tai yra pats Dievas. Ir ši siela nematė nieko kaip tik patį Dievą, nes kas tai mato iš savęs, tas mato ne ką kito kaip Dievo savastį. Ir tuomet siela yra šeštoje būsenoje, kurioje visi dalykai tapo laisvi, tyri ir nuskaidrinti, ne šlovinami; nes šlovinimas yra septintoje būsenoje, kuria mes turėsime šlovėje, apie kurią niekas negali kalbėti.
Bet tyra, nuskaidrinta ji nematė nei Dievo nei savęs, bet Dievas tai matė savimi, ją, už ją, be jos, ir jai parodė, kad nėra nieko kaip tik ji. Nei ji nieko nežinojo kaip tik jis, nei mylėjo kaip tik jis, nei garbino kaip tik jis, nes yra tik jis. Pakreipimas, kuris yra, yra jo dieviškojo dosnumo; taip ji myli jo gerumą, kurį jis jai suteikė savo dosnumu. Šis dosnumas suteiktas, tai pačiame Dieve. Ir Dievas negali atsitraukti nuo savo gerumo, kad jis jame neapsigyventų. Ir todėl jis yra jo dosnumo dalykas. Ir dosnumas yra tai, kas yra Dievas. Taigi ji mato dosnumą per jo didžiulį dosnumą, dieviškoje šviesoje, šeštoje būsenoje, kurią žvelgiant siela nuskaidrinta.
Nėra nieko, bet jis, kuris yra, ir ji mato šią jo dieviškosios didybės būtį per dosnumo meilės sąjungą, pasklidusią ir nuklotą jame. Tai ji mato jame, tame, kuris yra nesukurtas kūrėjas, nieko neliečiant, kas būtų sukurtą. Viskas yra iš jo paties tikrosios būties, o jo tikroji būtybė yra šeštoji būtybė, apie kurią mes pažadėjome auditoriams kalbėti Meilės priėmimuose. Ir jo paties Meilės kilnumas, sumokėjo visas skolas.
SKYRIUS VII
APIE SEPTINTĄJĄ BŪSENĄ
Ir septintą jis laikė savyje pačiame, kad mums duoti amžinoje šlovėje. Jei mes to nesuvoksime dabar, tai suvoksime, kai siela paliks kūną.
—
Ačiū, kad skaitei šį mano kruopščiai verstą tekstą ir jei jis tave palietė ir buvo vertingas – kviečiu iš kart susilygiuoti su šiame tekste minėto dosnumo energija ir bent simboliškai paremti šį mano darbą finansine parama, kuri taip pat man duos žinoti apie to vertę ir įkvėps kitiems darbams.
Apmokėjimo būdai:
Paulius Daukšas
LT837180300289733896
Šiaulių Bankas
Mokėjimo paskirtyje įrašykit: „padėka“
Galite apmokėti dar per: PayPal.me/Paulius7
Revolut: +37067331790 / revolut.me/pauliuyv2y