Tik tai atgyvenusios iliuzijos prašosi mirties, kuri taip pat yra atgimimas naujo sąmoningumo/gyvenimo šviesoje.
Kai mūsų atgyvenęs/įprastas gyvenimo būdas bei abejingumas griūna ir iškylą nepatogios reakcijos – dažnai iš paskutinių stengiamės gintis, grįžti prie seno, skubėt į naują, ar toliau kristi į vengimo liūną, kad tik nesusitikti su laukine akimirka, kuri išties gali jaustis siaubingai.
Aš asmeniškai tame buvau nemažai kartų ir galiu paliudyti, kad net atrodančiai nepakeliamame esamajame momente taip pat slypi gyvenimas, kuris laukia būti pripažintas ir išskleistas į kažką netikėtai nuostabaus.
Ir kad ir kokia suspausta patyrimo forma atrodytų – mes galime atrasti erdvumą joje, o šiame erdvume – beribę atjautą, kurioje nuostabiausi virsmai vyksta savaime.
Taip pat kviečiu savo kasdienybėje palaikyti daugiau nuovokos ties dalykais kurie yra pastovūs, kaip erdvė, tyla, kvėpavimas, kūno vidus ir pati nuovokos esatis, nes šie dalykai padeda likti įsišaknijus savo nemirštančios atjautos ir galios centre.
Kai paprastas buvimas neteikia pilnatvės jausmo ir inertiškai norisi kažkuo jį užpildyti – tai dažniausiai vedimas būtent pabūti ilgiau ir leisti visoms inercijoms būti prarytoms būties begalybės.
Tuomet pilnatvės jausmas bus atstatytas ir kartu su juo atsiras gilios meilės vedimas vėl jungtis su pasauliu.
Genialios idėjos ir įkvepiantys impulsai myli laisvą erdvę, tad suteik sau šią dovaną ir dalinkis ja su pasauliu – štai ir gyvos pilnatvės ciklas.
Išties nėra nieko galutinio, visad yra šviežiai nauja akimirka, kaip ir šis švariai naujas tavo oro įkvėpimas.
Ir kad ir kokie jausmai ar proto išvedžiojimai aplanko – gyvenimas vis tiek yra tyras stebuklas.
