Savo pasidalinimuose bei mokymuose visad siekiu harmoningo visų gyvenimo aspektų integralumo ir taip pat atsižvelgiant į kiekvieną individualią situaciją.
Bet dabar noriu išskirti tokį mano požiūriu klaidinantį ribotumą dvasinių mokymų sferoje, kuris galimai ir kilo kaip propaganda apriboti žmonių potencialo skleidimą.
Pasistengsiu tai apžvelgti kuo holistiškiau, daugiau užduodant klausimus, o ne teiginius, nors iš pradžių gali skambėti gan kontraversiškai:
Jau kuris laikas pasaulyje yra paplitęs ir plintantis ribojantis požiūris į dvasinę praktiką/discipliną, kur iš tam tikrų Budizmo, Advaitos ar kitų mokymų yra perduodama tik dalinė išmintis/tiesa be pilno konteksto.
Pavyzdžiui: tau nereikia nieko praktikuoti, nes juk viskas yra tobula taip kaip yra šioje akimirkoje – tad jei užsiimi kokiomis nors praktikomis – tu automatiškai priešiniesi gyvenimo tobulumui. Ar tikrai?
Aišku tai vilioja ir taip, tos aukštosios tiesos vien išgirstos jau sukuria stiprų palengvėjimo pojūtį ant kurio tada žmogus gali pasistatyti savo gyvenimo filosofiją/būdą imituojant laisvę ir pateisinant tam tikrų atsakomybių nepaisymą bei tam tikrų disciplinų ar metodikų niekinimą.
Ir grįžtant prie klausimo „ar tikrai?” – ar norint išlavinti tam tikras kūno ypatybes bei įgūdžius – nereikia treniruotis, nes juk tu ir taip esi beribė esybė ir jei dėsi pastangas į tobulėjimą – tai tu tik vengsi tiesos?
O protui, energetiniam kūnui ir dvasiai lavinimo nereikia ir galime pamiršt visas knygas, praktikas ir savo pačių vidinį smalsumą plėstis tose srityse?
Ar matai suvėlimą?
Visos tiesos turi savo harmoningą bei pagarbią vietą, bet kai kurie žmonės paima ir pradeda jas maišyti ar su aukštesnėmis tiesomis nurašyti žemesnes
Kai kuriems žmonėms tai tinka ir patinka ir aš jų neteisiu ir nenuvertinu, tik tyrinėju ir kartais matau tam tikrą vidinę disharmoniją, o kai kurie išties tuo naudojasi manipuliacijai.
Ir dar kartą grįžtant prie „ar tikrai?” iš dar kito rakurso: Ar tam tikra dvasinė disciplina bei studija negali būti tos pačios tobulos gyvenimo akimirkos išraiška?
Ar tobulėjimas negali eiti koja kojom su tobulumu – kaip tobulas tobulėjimas kokiose tik norime srityse, tame tarpe ir dvasinėse?
Mano giliausiu suvokimu gyvenimo tobulumas būtent ir yra pabrėžiamas per nesibaigiančias galimybes tobulėti (kaip fraktalinė aukso pjūvio spiralė).
Ir to nelyginu su nerimastingu perfekcionizmu, kuris išties gali kilti iš tam tikrų vidinių emocijų ar tiesų vengimo bei tam tikrų ribojančių įsitikinimų.
Mano patyrime – tai yra harmoningas balansas ir natūrali viską įtraukianti tėkmė.
Kada pripažįstame natūralią buvimo čia ir dabar pilnatvę, bet taip pat leidžiame sau tyrinėti bei lavintis meditacijoje, magijoje, medicinoje, astralinėse projekcijose, mantrose, metafizinėse studijose ir bet kame, kame jaučiame natūralų įkvėpimą plėstis bei gilėti.
Kodėl visiems šiems dalykams yra dedamas lygybės ženklas su „laimės paieška”???
Kodėl aktyvus dalyvavimas savo tikrovės formavime negali būti tos pačios laimės kelias?
Nu rimtai, kodėl?
Iš dalies suprantu, kad daug kas šoka į visas tas tikrovės keitimo praktikas be tvirto tiesos ir laimės pagrindo, o tuomet tame susikuria tik daugiau vargo bei prieštarų.
Tad galima suprasti, kodėl yra paplitęs toks kontrastuojantis mokymas, kaip priešnuodis būtent tam.
Tačiau kartais priešnuodis taip pat gali tapti nuodu iš kitos pusės.
Kaip ir menamo Jėzaus išsireiškime (Tomo Evangelija): Jėzus tarė: Tėvo karalystė panaši į žmogų, turėjusį [gerų] sėklų. Jo priešas atėjo naktį ir pasėjo dirsių su geromis sėklomis. Žmogus neleido tarnams išrauti tų dirsių. Jis tarė jiems: Neateikite dirsių rauti, kad kartais, raudami jas, neišrautumėt kviečių; juk pjūties dieną dirsės pasirodys: jos bus išrautos ir sudegintos.
Tad štai, tikiuosi šis straipsnis įnešė blaivaus aiškumo ir jei taip, tai kviečiu juo pasidalinti, kad jis pasiektų visus, kam tai pasitarnautų.
Ačiū, širdingi laiminimai)))








