Jeigu pamirštame beformę ir bevardę tikrovę, o priskirtus vardus ir formas priimam kaip vienintelę tikrovę, tuomet visas mūsų siekis bei veikimas bus apribotas pačiu ribotumu ir toks veikimas veda prie išsiderinimų bei išsekimo.
Ir tame pagavusiam inerciją žmogui, kuris neįsisąmonina šios naštos šaknies bei lipa ant to pačio grėblio vėl ir vėl – yra labai aktualu atkreipti dėmesį į Kinų išminčių vadinamą „širdies pasninkavimą“, kurio esmė yra vardų bei formų paleidimas ir sugrįžimas prie beformės ir bevardės tikrovės atpažinimo.
Ilsintis šiame natūralios tikrovės atpažinime yra paleidžiamos visos nenatūralios inercijos ir vidinė pusiausvyra bei harmonija yra atstatoma.
Ir kai išties leidžiame sau besąlygiškai ilsėtis, net tarp keisčiausių pasireiškiančių sąlygų – tuomet mus pradeda judinti originalioji dvasia, kuri yra beribė ir vienijanti viską.
Tad kai mes esame pajudinti atrodančių sąlygų – mes veikiame kaip sąlygoti asmenys, o kai sąlygos mūsų nebejudina – ateina įkvėptas intuityvus vedimas ir mes veikiame kaip tyri Dieviškos meilės bei išminties laidininkai.
Tai yra veikimas be veikimo, nes rami širdis yra tarsi aiškus veidrodis viskam (nuo subtiliausio iki grubiausio) ir veidrodis juk nieko nesistengia padaryti – jis tik natūraliai atspindi visuotinį vyksmą per tyrą buvimą tokiu, koks jis yra.
Tad ši sąmonės būsena arba pati sąmonės esencija yra visiškai nepaveikiama reiškinių, kurie yra antriniai ir kintami, tačiau ši tyra sąmonė visus reiškinius tobulai ir tikslingai palydi jų integralioje gyvenimo kelionėje.
Ir čia slypi mūsų tikroji valia, kuria paradoksaliai atrandame paleidus dirbtinę kontrolę bei išgalvotą valią.
Valia vis tiek yra išgalvojamas reiškinys, kaip ir visa visata, bet pirmapradis šaltinis tai sukuria, palaiko ir transformuoja be pastangų – vien tik savo viską viršijančiu ir viską talpinančiu buvimu.
Viską pranokstantis ir viską įtraukiantis – toks yra amžinai tobulas šaltinio santykis su savimi.
Tai tobulas santykis iš kurio randasi visi mums suvokiami stebuklai, kaip ir santykinis susvetimėjimas nuo jo ir budimas jame.
Visi atrodantys netobulumai yra tobuli – jie priklauso tobulai būties struktūrai ir sukuria amžiną intrigą bei meilės romaną toje pačioje būtyje.
Ir mes esame šios tobulos Dieviškos tikrovės vaikai, kurie sužadinę savo ryšį su begalybe bei originaliąja dvasia – gali sklandžiai bei harmoningai žaisti su vardų ir formų pasauliais.
*
Mūsų tikrasis gerovės šaltinis slypi mūsų pačioje savastyje, kuri nėra sąlygota, tačiau pripratus tik prie sąlygų, galime susikurti labai tikrovišką „atskirumo nuo savojo gerovės šaltinio” patyrimą.
Šiame patyrime savo savastį tapatiname su sąlygojamu asmeniu, o gerovės šaltinį su sąlygotu pasauliu.
Gyvenimas tokiame įsitikinime iš esmės yra gyvenimas kančioje, nes tuomet viskas yra statoma ant klaidingo pamato, kuris niekad negali išlaikyti tikros laimės.
Ir iš to įsisąmoninimo bei peržengimo – turiu labai drąsų pakvietimą: paleisti visas dirbtines pastangas išlaikyti ar persekioti laimę/gerovę/meilę/tiesą.
Nes tiesoje – tai slypi ne sąlygose, ir kaip sąlygotas gali pasiekti besąlyginį?
Atsakymas paprastas – negali!
Tiesiog pripažink tai ir leisk besąlyginei neatskiriamumo nuo beribio šaltinio tiesai tapti akivaizdžiai vidurį visų sąlygų!
Kad ir kokios tos sąlygos bebūtų, pasirūpink jomis geriausiai kaip gali, bet daryk tai tiesos šviesoje bei lengvume.
Tavo besąlyginei savasčiai visa tai yra tik juokelis, bet jis sukurtas iš tos pačios savasties, todėl jaučiant šį besąlyginio bei sąlyginio vientisumą – ateina visa reikiama pagarba, atjauta ir mylintis gerumas veiksme.
Tad būk absoliučia gerove, kuria ir esi.
*
Už visų kintamų priešybių bei sąlygų slypi viena besąlyginė tikrovė, kuri yra lyg stabili viską jungianti ašis, kuri palaiko balansą tarp visko.
Tai puikiai atsispindi vadinamoje homeostazėje, kai įvairių veiksnių veikiamas kūnas savaime siekia atstatyti bei palaikyti optimalią kūno būklę.
Tas pats vyksta ir visoje žemės biosferoje, saulės sistemoje ir netgi mūsų pačių prote, tačiau dėl įvairių žalingų įsitikinimų bei įpročių – būna, kad neleidžiame gamtai mūsų sugrąžinti į sveiką bei harmoningą pusiausvyrą, bet anaiptol – kovojame prieš ją.
Taip išsiderina viskas ir mes matome to padarinius pasaulyje, nes protas yra pagrindas visoms fizinėms manifestacijoms.
Todėl dabar ypatingai aktualu budinti savo protą ir atgręžti jį į save patį, ko pasekoje mes ir atrandame tą neaprėpiamos vienybės pojūtį, kuriam tuomet galime padėti viską grąžinti į sveiką balansą.
Tad viskas, ko reikia tai tik reguliariai paleisti sukurtas reikšmes, prisirišimus bei inercijas ir tada ilsintis sąmoningame atvirume ir tyrame esaties pojūtyje – įgalinti jo balansuojantį bei harmonizuojantį efektą.
Išties taip, meditacija ties vienatine besąlygine tikrove – įgalina jos vienijančios darnos efektą, kuris tuomet vis labiau atsispindi visame tavo patyrime.
Ir taip pat iš šios vienybės sąmonės atskaitos, kuri yra tobula atskaita viskam – tu gali aiškiai matyti ir jausti kokie pasirinkimai labiausiai dera su tavo darnos keliu ir kokie pasirinkimai tampa nebeaktualūs.
Viską indikuoja tavo intymiausia savijauta, kurią gali intymiausiai jausti būtent susilygiavus su savo tyros esaties pojūčiu, kuris yra lyg niekas konkrečiai ir dėl to tai tobulas atskaitos taškas viskam, kas pasireiškia jame.
*
Labai gydantis ir sveikas būdas kartais žvelgti į visą savo asmeninį pasaulį (su mintimis, santykiais, emocijomis bei veiklomis) taip kaip stebint natūralius gamtos reiškinius: kaip vėją nupučiantį rudens lapus, kaip pro akmenis čiurlenančią upę, kaip dieną besikeičiančia su naktimi ir visu spektru grožio tame tarpe.
Juk taip gera vietoj tankaus susireikšminimo – tiesiog grožėtis unikaliais savojo gyvenimo virsmais, kuriuose visi pasireiškimai juda tobulame vientisume.
Taip pabundame kaip tyra sąmonė, kurios visi tie virsmai neliečia, nes visi gyvenimo pasireiškimai išties yra tyros sąmonės atspindys, o pati sąmonė yra kaip veidrodis virš visko.
Tokia yra esaties sandara – beribė esatis atsispindi savyje ir taip reiškia savo beribį potencialą santykiniam patyrimui, suvokimui ir įvertinimui.
Tad kviečiu visus kintamus patyrimus atiduoti kintamiems patyrimams, o savo nekintamą savastį jausti absoliučioje laisvėje.
Tuomet lai ši laisvė ir veda visą gyvenimo šokį su didžiu džiaugsmu bei žaismingumu, kuris suteikia viską, ko tik gali reikėti, integruojant gyvenimo detales į vis didesnį nesibaigiančios kūrybos šedevrą.