Kai per daug žvelgiame į pasaulį ir per mažai į save – pasaulis atrodo pilnas, o mes nepakankami ir taip gimsta nepailstantis nerimastingumas gauti daugiau iš pasaulio. Tokią orientacija mes išmokome nuo pat pradžių, kartu su užmarštimi ties savo beribe
Neverta, kad Dievas padarytų visa, kas geriausia tam, kuris stokoja drąsos atsiduoti Dieviškos Meilės paprastumui bei tobulumui, nes kaip kitaip paklydusi siela sugrįš prie tyrumo? * Kada gyvename užmaršties sapne, kad esame sąlygotos tapatybės – esame nuolatiniame kare tarp ydų
Mūsų esminė esybė yra neapreiškiama ir visada tobula; Toliau seka mūsų laisvos perspektyvos į savo beribio potencialo atskleidimą; Šiame atskleidime mes susikuriame sapnus sapnuose į kuriuos susifokusuojame, Tarytum Rusiškos „Matryoškos” lėlėse, mes pasineriame į vis tankesnio patyrimo kūnus iki šių,
