Neverta, kad Dievas padarytų visa, kas geriausia tam, kuris stokoja drąsos atsiduoti Dieviškos Meilės paprastumui bei tobulumui, nes kaip kitaip paklydusi siela sugrįš prie tyrumo? * Kada gyvename užmaršties sapne, kad esame sąlygotos tapatybės – esame nuolatiniame kare tarp ydų
Dvasinis pabudimas yra tarsi begalinio tyros būties aido pagavimas. Ir tai pagavimas be gaudymo – tai tiesiog sąmoningas buvimas natūraliu buvimu. Ir kai sąmoningumas stabilizuojasi ties savo gryna būtimi – tai lemia tiesioginį, buvimo vienu su visuotine gyvenimo darna, patyrimą.
Telkis į Begalybę/Amžinybę, o laikinus/momentinius dalykus matyk kaip tokius ir leisk jiems integruotis laisvoje gyvenimo tėkmėje. * Net ir gyvenimas pozityvume (kada viskas sekasi ir jaudina) – gali tapti kančia jei stokojame neutralumo ašies. Taip dažniausiai įvyksta, kada turime negatyvų
