Dvasinis pabudimas yra tarsi begalinio tyros būties aido pagavimas. Ir tai pagavimas be gaudymo – tai tiesiog sąmoningas buvimas natūraliu buvimu. Ir kai sąmoningumas stabilizuojasi ties savo gryna būtimi – tai lemia tiesioginį, buvimo vienu su visuotine gyvenimo darna, patyrimą.
Kai per daug žvelgiame į pasaulį ir per mažai į save – pasaulis atrodo pilnas, o mes nepakankami ir taip gimsta nepailstantis nerimastingumas gauti daugiau iš pasaulio. Tokią orientacija mes išmokome nuo pat pradžių, kartu su užmarštimi ties savo beribe
Begalybė begalybės vaikų vienoje begalybėje. Kiekvienas yra tas pats vienas su tuo pačiu begalybės potencialu laisvai ir išvien su kiekvienu tyrinėti save. Nes kiekvienas atsispindi kiekviename ir kiekviena laisvos valios išraiška yra lygiagrečiai sutartinė su kiekviena kita. Šios vienos begalybės
