Kai griūna mūsų pastatytas tikrovės suvokimas bei gyvenimo būdas, ir net kai griūna kažkas, ką pradedame statyti naujai; nematydami į priekį ar didesnio vaizdo – viskas ką matome yra griūtis ir tai gali jaustis kaip prakeiksmas, išdavystė, nevertumas, skausmingas pralaimėjimas
Labas, nesenai perskaičiau ankstyvo 14-tojo amžiaus prancūzų Krikščionių mistikės Marguerite Porete knygą „Paprastų Sielų Veidrodis“, kuri iš prancūzų išverta į senovinę anglų kalbą. Tad man buvo didelis iššūkis įsijausti į tokį tolimą bei unikalų kūrinį, tačiau įsijautimas turbūt būtų raktinis
Kiekvienoje situacijoje, ar ji būtų maloninga ar skausminga verta pasitikrinti ar ta situacija yra maloninga ar skausminga tavo tikrajai savasčiai? Ir vos tik atpažįsti savasties tyrumą, kurio niekas nepaveikia per visą amžinybę – kiti dalykai tavęs neįsuką į kančios kilpas
