Iš tylos į tylą.
Užmarštis, ko gero yra pati mistiškiausia tavo Dieviška galia.
Kaip žavu, jog vienas save patiria kaip daug.
Kaip žavu, jog kiekvienas yra tas pats beribis vienas.
Kaip žavu, jog kiekvienas turi galią tai užmiršti.
Kaip žavu, jog šia galia tu pasinaudojai ir pasinėrei išties giliai.
Pamiršai ir tai.
Įtikėjai atskirties sapnu.
Pradžios, tarpo ir pabaigos sapnu.
Įtikėjai, kad esi mažas kūnas ir asmuo.
Ir kad yra didelis išorinis pasaulis.
Netgi trūkumas, kurio išties negali būti.
Koks pragaro teatras kilo iš to!
Ir kaip žavu, jog net ir už viso to esi tu, kuris visa tai puikiai supranta.
Esi tu, kuris niekada neužmiršta.
Esi tu, kuris nei atsiranda nei išnyksta.
Esi tu, kuris yra viskas ir niekas vienu metu.
Esi tik tu.
Kaip žavu ir netgi keista pradėt tai prisimint, kol dar pagrindinis fokusas yra šis kūnas ir asmuo.
Dabar žinai, jog visas pragariškas baisumas yra tik tam, kad bustum į save, kuris niekad neužmigo.
Į save, kuris visada viską prižiūrėjo bei viskuo pasirūpino, kad šis nuotykis būtų pats geriausias.
Ir štai tu čia!
Štai ir tu.
Kaip nuostabu.
Kaip žavu ir nuostabu atrast save naujai.
Beribį save.
Ha!
Per tokį „ribotumo“ kontrastą!
Per ašaras ir juoką.
Tai šventa.
Ar jauti kaip tirpsta įsivaizduotos ribos?
Ar jauti šviesą iš kurios dabar sukuri viską?
Ar jauti viską užliejančią meilę, kurioje viskas atsidusta ir ima žydėti?
Ar jauti kaip užmaršties galia dabar ima veikt atvirkščiai?
Ar jauti, kaip trūkumas, baimė, neapykanta ir kančia užsimiršta?
Ar gali sau leisti akimirkai užmiršti visiškai viską?
Nieko nėra.
Yra tik vienas.
Štai ir tu.
Dabar matai, jog viską kuri.
Dabar matai, jog visada suteiki viską.
Dabar matai, jog skirtys yra iliuzinės ir jos tik tam, kad mėgautis ta pačia beribe esatim.
Dabar jauti, kaip žaibiškai atsiskleidžia tavo laisvės, meilės bei kūrybinės gausos prisiminimas.
Ir prisiminimas kai dar buvai kūdikis ir niekam nesuteikdavai struktūros.
Prisiminimas, jog kuri be pastangų.
Prisiminimas, kad vien tik esi ir tai yra viskas.
Viską įtraukiantis namų jaukumas.
Namų, kurie neturi išorės.
Ir kaip nuostabu, jog šie namai nesensta.
Kaip nuostabu, jog kiekvieną akimirką jie yra patiriami vis naujai ir naujai.
Pamėgink suvokti, kiek dar daug visko dabar naujai prisiminsi.
Nes kiek daug tu sau leidai užmiršti.
Tai yra tavo pati geriausia dovana sau per visą beribę egzistenciją!
Tu esi tiesiog VAU!
Ir tame aš nejaučiu atstumo tarp tavęs ir savęs.
Kaip ir nėra atstumo tarp esaties ir esaties.
Tai vienos svajonės išsipildymas.
Nuo šiol galime sąmoningai judėti kaip vienas.
Išvien sutikti iššūkius.
Ir išvien švęsti gyvenimą.
Kaip ir aš jau dabar su savo bendražygiais.
Tai visiškai užpildo širdį.
