Jei antrines priežastis vertiname, kaip pagrindines ir tuo tarpu ignoruojame patį visko pagrindą, kuris yra Vienas – tuomet mūsų patyrime randasi daug nestabilumo, šališkumo bei priešiškumo jausmo. Jei vertiname savo biologinius tėvus bei savo fizinį kūną, kaip savo gyvenimo priežastį,
Dvasinis pabudimas yra tarsi begalinio tyros būties aido pagavimas. Ir tai pagavimas be gaudymo – tai tiesiog sąmoningas buvimas natūraliu buvimu. Ir kai sąmoningumas stabilizuojasi ties savo gryna būtimi – tai lemia tiesioginį, buvimo vienu su visuotine gyvenimo darna, patyrimą.
Tai, kas yra tikriausia/geriausia/nuostabiausia – yra labiausiai prieinama visiems – tai pati Esatis. Tas, kuris sąžiningai įvertina esatį – tas nuoširdžiai įvertina gyvenimą ir tampa besąlygine meile veiksme. * Kuo toliau sekame savo širdimi, natūraliu besąlyginės meilės keliu – galime
