Jei skaitai – skaityk atidžiai ir jausk tarp eilučių:
Savo esmėje – mes esame nuolatos pilnai pabudę, aiškūs bei viešpataujantys, tačiau save patiriant dabartinėje žemiškoje patyrimo formoje – dažniausiai turime valingai budintis ties savo absoliučiu budrumu, kad šis tuomet galėtų tyriausiu būdu operuoti šioje tankioje patyrimo formoje.
Kai santykinis žmogiškas darinys įsišaknija savo originalioje dvasioje – patyrimas savaime užsipildo neapibūdinamai nuostabiu tikrumu.
Šis santykinis susidvejinimas, prasiskyrimas ir susivienijimas – tai šventas vyksmas per kurį yra įvertinama mūsų galybė.
Ir šiuo mūsų suvokiamu laikotarpiu, būtent susivienijimas ir susiderinimas su savo originaliąja dvasia – yra aktualiausias.
Tam yra sena auksinė užuomina, kuri skamba maždaug taip – tik ištuštinamas indas gali būti pripildomas šviežiu šaltinio vandeniu.
Prisijaukinti tuštumą ir leisti pilnumai skleistis per ją – tai pagrindinė disciplina.
—
Yra mums gerai pažįstamas dėkingumas, kai padėkojame už suvoktą tam tikro dalyko vertę, tačiau mes taip pat galime suvokti, jog vertė slypi viskame ir tuomet su dėkingumu pasitikti bet kokį naujumą savo tiesioginiame patyrime, kas leidžia tai vertei atsiskleisti sklandžiausiu keliu.
Tiesiog palaikyk nuo prisirišimų laisvą žinojimą, kad viskas ateina tam, kad praturtinti tavo gyvenimą bei buvimą tikruoju savimi.
Kaip sklandžiai tuomet skleidžiasi gyvenimo malonė.
Kaip sklandžiai.
Mėgaukis.
—
Kaltės jausmas – tai nekaltas abejingumas originaliajam tyrumui, tačiau kokia didelė suirutė seka po to.
Tad atjauta, mylintis apšvietimas ir atleidimas yra sklandžiausia išeitis ir ypač kai abejingumo ir jo padarinių pripažinimas gali jaustis itin karčiai.
Galiausiai juk karčios iliuzijos kontrastas padeda giliau įvertinti tikrovės saldumą.
Savo esmėje – visi ir visada esame tyri, amžini ir verti tik daugiau meilės.
—
Papildanti perspektyva įkvėpimui (iš bendros patirties bei intuicijos (pasiimk kas rezonuoja)):
Kuomet mes, kaip dvasinės esybės gyvename per šių fizinių kūnų patirtį ir patiriame evoliuciją per laiko cikliškumo, iššūkių intensyvumo bei sąmoningo veikimo santykį – mūsų dvasia tarsi būsimas drugelis kokone – patiria metamorfozę/brendimą.
Ir kažkada ateina tas laikas kai paliekame šį brandinimo konteinerį, o tuomet kaip dvasinės esybės užsiauginusios naujus stiprius sparnus – galime tyrinėt dar neregėtas galimybes.
Tad kviečiu: vertinti šią gyvenimo dovaną, drąsiai būti savimi, mylėti pilna širdimi, su aistra priimti pakeliui ateinančius iššūkius, smalsiai tyrinėti, giliai jausti savo darnos kelią ir labiausiai rezonuojančiais būdais kultivuoti savo sąmoningumą.
Šis gyvenimas nėra atsitiktinumas, iškylantys sunkumai nėra prakeikimai, o sąmoningos pastangos nėra beprasmės – nes visa tai yra labai unikalios dovanos, kurios be galo praturtina mūsų amžinąjį gyvenimą bei multidimensinę sąmonę.
Ir šiame sąmoningume mes galime vis daugiau to matyti, jausti bei įkūnyti vis dar šioje žemiškoje patirtyje.
Tai išties geriausia dovana sau, kurios niekas kitas tau negali suteikti.
Būk Savimi.
Mėgaukis.
—
O kas jei nusivylimo jausmas yra dvasinis gidas, kuris išties siekia perduot žinutę – hey, sugrįžk į beribį save bei pamatyk, jog yra daugiau gyvenimo ir viskas nuostabiai tarnauja tavo santykinei evoliucijai.
Ir jei susiduri su šiuo jausmu per įvairias gyvenimiškas situacijas – pamėgink pritaikyti šią žinutę ir kas žino, galbūt atitinkamu akordu šis nusivylimo jausmas liks lengvu juokeliu.
Kartais mūsų psicho-fizinė sistema tiesiog būna įpratus kristi į aukos vaidmenį bei savigailą, kad vengti gyvenimo iššūkių, platesnės perspektyvos ir aktyvios transformacijos.
Juk buvimas bendru kūrėju su visata ir buvimas uždaru asmeniu yra labai skirtingi operavimo būdai, bet vėlgi, ar tai slegianti našta, ar įkvepiantis virsmas?
Pasirinkimas visada tavo.
Galiausiai, juk ne rezultatuose esmė, o gyvame vyksme.
Mėgaukis.