Straipsnis ir Nuoširdi Transmisija apie Žuvų Amžiaus Integraciją Vandenio Amžiuje per Santykių Prizmę

Įdomu, kad Lietuvių kalboje saulė ir ugnis tariami moteriška gimine, o mėnulis ir vanduo vyriška, kada bendru pasauliniu šių gamtos elementų suvokimu turėtų būt atvirkščiai.

Taro simbolikoje taip pat tiek priskirti vyriškos (ugnies ir oro) tiek moteriškos (vandens ir žemės) energijos elementai turi po kiekvienos lyties atstovus.

Juntu, jog tame yra paslėpta labai aktuali išmintis ir žinutė, kuri pirmiausia primena, kad priešybės yra vienio raiška ir tos raiškos bei kūrybos vyksme – priešybės daugybę kartu persipina įkūnydamos viena kitos savybes.

Ta trejybės harmonija atsispindi kiekvienoje sieloje ir kūne, net jei kūnas išreiškia ir konkrečius lyties skirtumus (ir aš tikrai čia nenoriu nieko maišyti, manau ten kur konkretumas natūraliai yra – lai ten ir būna (haha)).

Tačiau dažnai matau, kad tas vyro ir moters reikšmių bei tapatinimosi žaidimas ganėtinai riboja ir galiausiai tik atitolina nuo natūralumo.

Ypatingai kada diskusijose apie tai dedama bendratis „vyrai“ ir „moterys“ lyg jie būtų lėlės nuo to pačio konvejerio arba primityvūs gyvūnai, kurie tarpusavyje beveik nesiskiria.

Ir tada pilama virtinė reikšmių ir mokymų – kokie jie yra ar turėtų būti.

O kada ta diskusija kraustosi į dvasinę sritį – tada mes išvis, galime labai greitai pasimesti, nes kaip ir rašiau – „gyvybės medyje“ ir visoje kosmologijoje – tos dvi energijos daug kartų persipina ir skirtinguose lygmenyse tos rolės lyg keičiasi kardinaliai.

Pavyzdžiui: Dieviškoji Motina yra lyg juoda erdvė, o Vyriška – lyg žvaigždės joje, bet po to matome Dievybę Shiva (vyriška pusė), kuris vaizduojamas tamsus ir simbolizuojantis beformę sąmonę, kada Shakti šviesi ir simbolizuoja daugiau aktyvią link Shivos judančią energiją.

Toliau, paėmus tokią esybę kaip mūsų planeta žemė, kuri atspindi tobulą elementų balansą, bet vis tiek laikoma daugiau moteriška – mes matome, kad ji savyje turi ir įtraukiančia kaip dirva energiją ir taip pat išstumiančią ugningą energiją, kuri ateina iš branduolio ir kuri ankstesniame pavyzdyje ir sietųsi su Shakti.

Po to kitos kalbos eina, kad vyras daugiau kaip dvasia, o moteris daugiau kaip materija, bet tada iš-šoka kitos kalbos, kur vyras turi pasirūpinti materija, o moteris energija, vyras – struktūra, o moteris – tėkmė.

Lyg nuolat bandome ribotą ir netašytą žodį kaip „moteris“ ar „vyras“ pritempti prie to, kas yra be galo subtilu ir galiausiai priklauso amžinai gyvenimo mistikai.

Ir bendrai gyvenime: atrodo dažnai norime vis prieiti kažkokias išvadas apie viską, kad tarytum būtų „viskas aišku“, bet išties taip pasikviečiame tik daugiau paradoksų bei painiavos, nes vėlgi tiesa yra ta, kad yra tik vienas, kuris taip pat yra beribis savo santykinėse raiškose.

Tad galbūt verta daugiau atsiduoti pačiai Meilei, kuri viską nepriekaištingai sujungia į magišką santykių harmoniją – tokių kokie jie yra (kiekvienam žmogui be galo unikaliai).

Be abejo, kai kuriems užtenka laikytis savo išmokto ar kokio nors tradicinio požiūrio į viską, bet kas su nuoširdžiu smalsumu eina giliau – atranda gyvą ir balansuojanti paradoksą bei tobulą meilės vienybę jo centre.

Ir šioje vietoj labai aktualu yra paminėti, jog mes po truputi paliekame senojo žuvų amžiaus energijas, kurios ir buvo labiau apie dualumą ir pilniau žengiame į vandenio amžių, kur viską kas buvo išdalinta vėl įliejame į glaudesnę vienybę, kurioje natūraliai nyksta konfliktiniai santykiai dėl užkietėjusių tiesų laikymosi.

Tad iš savo širdimi pajaustos patirties galiu pasakyti, jog tyra Meilė prašo paleisti dalumu grįstas nuostatas, bet tik tam, kad tos nuostatos galėtų kvėpuoti ir sueiti į autentišką daugiasluoksnių energijų balansą akimirkoje; kur vyras ir moteris gyvena vienas kitame ir reiškiasi įvairiausiomis kombinacijomis vienas per kitą.

Boom, tegul ši žinutė nusėda į širdį.

P.s. Kas pasišvęs atviram kontaktui su nežemiškomis civilizacijom – nujaučiu, jog tai integruoti taps super aktualu.