Esu linkęs matyti ir pripažinti savo abejingumą, nes tai leidžia mano įžvalgai plėstis, o su lyg tuo ji tampa vis tikslesnė ties kiekvienu specifiniu dalyku.
Esu linkęs sutikti sunkumus, todėl mano kelias lieka lengvas.
Esu linkęs praleisti savo ar kitų skausmą, todėl jis neranda savo slėptuvės manyje.
Esu linkęs taip, kaip lenkia visuotinė darna.
Pažindinuosi su dangiška aukštybe, tačiau lieku žemai, kad leisti aukštybei natūraliai sutekėti į savas vagas.
Kuo giliau susipažįstu su savo Dieviškąją prigimtimi – tuo labiau linkstu sutikti pasaulį tokį, koks jis natūraliai apsireiškia.
Kuo labiau paleidžiu laisvąją valią – tuo laisviau ir harmoningiau ji teka.
Kol kiti vaikosi prasmės ir dėl jos konfliktuoja, aš taikiai atsitraukiu į beprasmybę, nes jau žinau, kad ji yra stabilus prasmės pagrindas.
Kol kiti vaikosi naudos ir dėl jos konfliktuoja, aš taikiai grįžtu prie neapčiuopiamo, tačiau taip pat ir neišsenkančio šaltinio.
Kol kiti skuba pasiekti vis daugiau – aš sulėtėjant randu vis daugiau gausos bei pasitenkinimo tame, kas slypi mažiausioje akimirkoje.
Nesilaikau idėjų apie sėkmę, todėl nepatiriu nesėkmių.
Nesilaikau idėjų, todėl esu lankstus išvien su su gyva tiesa, kuria dar galima vadinti Meile.
Laisvės, gerovės ir aiškumo siekis yra paradoksaliai ironiškas ir sukuriantis visus iššūkius per kuriuos mokomės priimti ir įvertinti tiesą, kuri ir yra gyva laisvė, gerovė ir aiškumas. Ir žinai ką, viskas yra gerai su šiuo paradoksaliu siekiu, tai natūralu, kol
Na ką, mano individualus atsiskyrimas Juodkrantėje atėjo į pabaigą ir jaučiuosi kupinas gyvybės, tad rašau tai naktį prieš ateinantį beveik trijų parų atsiskyrimą, kurį vesiu grupelei palaimintų sielų. Jaučiuosi panašiai lyg vaikystėje prieš gimtadienį, tik jausmas dar gilesnis. Išmintis ir
Ok, dar viena tema, dar vienas pratęsimas, kad išryyyyškinti ir geriau prajausti tikrovės natūrą. Kas man yra tikrovė? – Tai mano atspindys – tai mano patirties laukas, kurį projektuoju pats iš savęs, per visą savo sistemą: kūną, vaizduotę, įsitikinimus, norus,
