Esu linkęs matyti ir pripažinti savo abejingumą, nes tai leidžia mano įžvalgai plėstis, o su lyg tuo ji tampa vis tikslesnė ties kiekvienu specifiniu dalyku.
Esu linkęs sutikti sunkumus, todėl mano kelias lieka lengvas.
Esu linkęs praleisti savo ar kitų skausmą, todėl jis neranda savo slėptuvės manyje.
Esu linkęs taip, kaip lenkia visuotinė darna.
Pažindinuosi su dangiška aukštybe, tačiau lieku žemai, kad leisti aukštybei natūraliai sutekėti į savas vagas.
Kuo giliau susipažįstu su savo Dieviškąją prigimtimi – tuo labiau linkstu sutikti pasaulį tokį, koks jis natūraliai apsireiškia.
Kuo labiau paleidžiu laisvąją valią – tuo laisviau ir harmoningiau ji teka.
Kol kiti vaikosi prasmės ir dėl jos konfliktuoja, aš taikiai atsitraukiu į beprasmybę, nes jau žinau, kad ji yra stabilus prasmės pagrindas.
Kol kiti vaikosi naudos ir dėl jos konfliktuoja, aš taikiai grįžtu prie neapčiuopiamo, tačiau taip pat ir neišsenkančio šaltinio.
Kol kiti skuba pasiekti vis daugiau – aš sulėtėjant randu vis daugiau gausos bei pasitenkinimo tame, kas slypi mažiausioje akimirkoje.
Nesilaikau idėjų apie sėkmę, todėl nepatiriu nesėkmių.
Nesilaikau idėjų, todėl esu lankstus išvien su su gyva tiesa, kuria dar galima vadinti Meile.
Kontrastas – tai didi dovana sielai, kurią dovanoja šis mūsų pasaulis. Visos aukštų dažnių savybės kaip meilė, palaima, džiaugsmas, taika, aiškumas, bebaimiškumas ir panašiai – savo patogiuose sielos namuose ima gęsti jei nėra išbandomos kontrastų. Tam ir yra laikinos fizinių
Tikslingiausias žodinis nurodymas į Dievą – Tai, kas Esti. Tai esatis, kuri esti kaip viskas, kas gali būti, be išimčių. Esatis yra viena ir beribė. Todėl klausimai apie Dievo egzistavimą bei charakteristikas – tai tarsi to paties Dievo (kuris santykinai
Labas tyrume, sulipdžiau kelis trumpus savo tekstukus iš srauto: Tikrame budrume slypi visas gėris, kurio siekiame. Tačiau mums įprasta būdravimo būsena dažniausiai neatspindi tikro budrumo arba kitaip sakant – pabudusios sąmonės. Kada mes nuolat galvojame apie tai kas „buvo”, „bus”
