Esu linkęs matyti ir pripažinti savo abejingumą, nes tai leidžia mano įžvalgai plėstis, o su lyg tuo ji tampa vis tikslesnė ties kiekvienu specifiniu dalyku.
Esu linkęs sutikti sunkumus, todėl mano kelias lieka lengvas.
Esu linkęs praleisti savo ar kitų skausmą, todėl jis neranda savo slėptuvės manyje.
Esu linkęs taip, kaip lenkia visuotinė darna.
Pažindinuosi su dangiška aukštybe, tačiau lieku žemai, kad leisti aukštybei natūraliai sutekėti į savas vagas.
Kuo giliau susipažįstu su savo Dieviškąją prigimtimi – tuo labiau linkstu sutikti pasaulį tokį, koks jis natūraliai apsireiškia.
Kuo labiau paleidžiu laisvąją valią – tuo laisviau ir harmoningiau ji teka.
Kol kiti vaikosi prasmės ir dėl jos konfliktuoja, aš taikiai atsitraukiu į beprasmybę, nes jau žinau, kad ji yra stabilus prasmės pagrindas.
Kol kiti vaikosi naudos ir dėl jos konfliktuoja, aš taikiai grįžtu prie neapčiuopiamo, tačiau taip pat ir neišsenkančio šaltinio.
Kol kiti skuba pasiekti vis daugiau – aš sulėtėjant randu vis daugiau gausos bei pasitenkinimo tame, kas slypi mažiausioje akimirkoje.
Nesilaikau idėjų apie sėkmę, todėl nepatiriu nesėkmių.
Nesilaikau idėjų, todėl esu lankstus išvien su su gyva tiesa, kuria dar galima vadinti Meile.
Sveiki! Jau iš ankstesnių temų yra paaiškinta, jog viskas yra – čia ir dabar, nes negali būti to „kažko“, kas į šį apibrėžimą neįeitų – nes nėra to, ko nėra ir „niekas“ yra tiktai viskame egzistuojantis apibrėžimas tam, jog suvokti,
Sveikinu ir vėl! Įraše apie vaizduotę, minėjau kaip įsivaizduojami ir praktikuojami vaizdiniai tampa vis tikresniu pojūčiu bei pažinimu – taip veikia dėmesys, kuris yra visos gyvybės esmė. Išties juk taip vyksta ir grubioje fizinėje patirtyje, pvz: iš pradžių intuityviai ieškai vandens,
Labas, tai yra tema, kurią perėmiau iš jau pristatyme minėto Bashar’o ir tai yra principai kuriais siekiama išaiškinti pagrindinį visos kūrinijos veikimą. Apie šiuos principus jau buvau užsiminęs praeitose temose, tačiau dabar juos visus pateiksiu ant vienos lėkštutės, kad viskas būtų dar
