Beribę įvairovę jungia viena savastis ir kiekvienas žmogus su savo savita sąmonės būsena pasitarnauja kaip atitinkamas atspindys kiekvienam kitam, kuris savotiškai rezonuoja su panašia būsena.
Tačiau kai žmogus pabunda į save kaip beformę bei visuotinę savastį ir lieka šioje savivokoje – tuomet jis tampa labai lankstus atspindys, kuris gali labai tikslingai pasitarnauti visai jį supančiai įvairovei.
Tai tarsi laisvas kostiumų keitimas neprisirišat nei prie vieno iš jų, nes už viso to yra tik viena gyva savastis ir viena gyva intencija pasitarnauti sau pačiai, kaip visumai.
Visgi šis atspindėjimas per kiekvieną žmogų turi savito žavesio, nes kiekvienas yra savitas visumos veidrodis; visa esmė tame, jog šis savitas veidrodis tampa atviras beribei momento visumai.
Pastabos tokios tarnystės brendime:
Žmogus, kuris turi natūralų polinkį į tokį funkcionavimą, tačiau dar nėra pakankamai nubudęs ar sutvirtėjęs šioje visuotinės savasties savivokoje – gali lengvai pasimesti bei susimaišyti atspindžių žaisme.
Todėl ši savivoka turi būti uoliai puoselėjama izoliuojantis nuo išoriniu ir vidinių atspindžių tiek meditacijoje, tiek ir kasdieniuose reikaluose.
Taip, net ir sąveikaujant su kitais žmonėmis turi būti puoselėjamas įprotis nepamesti savo tyros ir besąlygiškai mylinčios savasties savivokos, nes tik taip ši savivoka įsitvirtins ir per ją bus galima geriausiai pasitarnauti.
Ir šiame procese reikės peržengti visus ribojančius įsitikinimus bei su jais susijusias emocijas, kaip pvz: atrodyti vienokiu ar kitokiu neįprastu būdu ir tuo pačiu jausti kito žmogaus patiriamą nepatogumą.
Tai nereiškia, jog įsitikinimus reikia peržengti specialiai, tačiau vėlgi – puoselėti aiškios bei laisvos savasties savivoką, iš kurios reikiamu metu peržengti tam tikrus asmeninius blokus ims darytis vis lengviau.
Žmogiška sąmonė siekia šaltinio, o šaltinis siekia žmogiškos sąmonės. Kylanti žmogiška sąmonė yra išgryninama, o nužengianti šaltinio sąmonė atneša harmoniją. Žmogiškas ego nusimeta savo šešėlines kaukes ir grįžtą į vaikišką tyrumą, o beribė savastis atskleidžia dangaus karalystę žemėje. Visos atrodančios
Nors ir kančia budina įveikti tam tikrus sąlyginius iššūkius – iš esmės kančia yra žadintuvas pabusti į savo tikrąją bei laisvąją savastį ir tokiu būdu paleisti abejingumą bei pasipriešinimą, kuris ir sukuria kančią. Iššūkis čia būna tame, kad mes buvome
Šįkart norėčiau pasidalinti vienu patikusiu senovės Indijos mitu iš knygos: „Senovės Indijos mitai” (E. Tiomkinas, V. Ermanas). Šis pasakojimas apie maja – iliuziją. Be abejo, apie iliuziją savo temose jau esu papasakojęs labai plačiai ir atnaujintai, tačiau tokia perspektyva iš senesnių laikų
