Iš širdies į širdį:
Palaiminti, kuriuos persekioja širdyje (nes tai atveda į tikrą laisvę) .
Palaiminti, kurie mato savo egoistišką užsispyrimą bei pripažįsta to keliamą kančią (ir tai atsileidžia).
Palaiminti, kurie sąlygotą meilę aukoja besąlyginei ir formą beformiškumui (tai visada atsiperka su kaupu).
Palaiminti, kurie pradeda vertinti tai, kas yra neapčiuopiama labiau už tai, kas yra apčiuopiama (vėliau tai susilygiuoja).
Palaiminti, kurie iškeičia savo ribotus norus į beribę gyvenimo darną (tai taip pat tampa vientisa).
Palaiminti, kurie atsilaiko prieš įvairiausias įsitikinimų/emocijų pagundas ir lieka ištikimi tyrumui anapus bet kokių rėmų (ir visi rėmai įtraukti į tobulą darną).
Palaiminti, kurie net ir po bet kokio nuopolio – tai panaudoja gilesniam suartėjimui su vienybės malone bei jos įvertinimu (tai tikra stiprybė).
Palaiminti, kuriuose pabudo nuoširdus troškimas būti prarytiems Dieviškos meilės ir vienybės liepsnos (tai tikras gimimas).
Palaiminti, kurie leidžia sau pilnai jausti šios transformacijos intensyvumą (ir intensyvumas tampa ramybe).
Palaiminti, kurie tyrai jaučia kitus ir stovi jų laisvės bei gerovės pusėje taip, kaip pati šaltinio meilė (tai nepriekaištingumo šerdis).
—
Pilnas permatomumas yra besąlyginėje meilėje ir ši meilė žino nežinodama, nes ji yra visos įvairovės esencija.
Ši meilė yra beribė ir visuomet atiduodanti 100% savo palaikymo visiems savo santykiniams išskyrimams pagal jų tikruosius pageidavimus.
Ir išties individualumas yra didžiausia šios meilės dovana, kuri gali virsti prakeiksmu, kai jame besąlyginė meilė yra užmirštama, ir palaiminimu, kai besąlyginė meilė yra patiriama individualioje harmonijoje su viskuo.
Išsamus video paaiškinimas – https://youtu.be/2pJ9vbB7rIY
Neverta, kad Dievas padarytų visa, kas geriausia tam, kuris stokoja drąsos atsiduoti Dieviškos Meilės paprastumui bei tobulumui, nes kaip kitaip paklydusi siela sugrįš prie tyrumo? * Kada gyvename užmaršties sapne, kad esame sąlygotos tapatybės – esame nuolatiniame kare tarp ydų
Sveiki! Jau iš ankstesnių temų yra paaiškinta, jog viskas yra – čia ir dabar, nes negali būti to „kažko“, kas į šį apibrėžimą neįeitų – nes nėra to, ko nėra ir „niekas“ yra tiktai viskame egzistuojantis apibrėžimas tam, jog suvokti,
Meilė tai tarsi jausmas ir galia, kuri įtraukia visus kitus jausmus ir galias, tačiau iš visos jausmų ir galių įvairovės tame – giliausias jausmas/galia man yra atjauta. Nes meilės pilnatvė yra mūsų savaiminė ir amžina būsena, tačiau kuomet joje esybės
