Iš širdies į širdį:
Palaiminti, kuriuos persekioja širdyje (nes tai atveda į tikrą laisvę) .
Palaiminti, kurie mato savo egoistišką užsispyrimą bei pripažįsta to keliamą kančią (ir tai atsileidžia).
Palaiminti, kurie sąlygotą meilę aukoja besąlyginei ir formą beformiškumui (tai visada atsiperka su kaupu).
Palaiminti, kurie pradeda vertinti tai, kas yra neapčiuopiama labiau už tai, kas yra apčiuopiama (vėliau tai susilygiuoja).
Palaiminti, kurie iškeičia savo ribotus norus į beribę gyvenimo darną (tai taip pat tampa vientisa).
Palaiminti, kurie atsilaiko prieš įvairiausias įsitikinimų/emocijų pagundas ir lieka ištikimi tyrumui anapus bet kokių rėmų (ir visi rėmai įtraukti į tobulą darną).
Palaiminti, kurie net ir po bet kokio nuopolio – tai panaudoja gilesniam suartėjimui su vienybės malone bei jos įvertinimu (tai tikra stiprybė).
Palaiminti, kuriuose pabudo nuoširdus troškimas būti prarytiems Dieviškos meilės ir vienybės liepsnos (tai tikras gimimas).
Palaiminti, kurie leidžia sau pilnai jausti šios transformacijos intensyvumą (ir intensyvumas tampa ramybe).
Palaiminti, kurie tyrai jaučia kitus ir stovi jų laisvės bei gerovės pusėje taip, kaip pati šaltinio meilė (tai nepriekaištingumo šerdis).
—
Pilnas permatomumas yra besąlyginėje meilėje ir ši meilė žino nežinodama, nes ji yra visos įvairovės esencija.
Ši meilė yra beribė ir visuomet atiduodanti 100% savo palaikymo visiems savo santykiniams išskyrimams pagal jų tikruosius pageidavimus.
Ir išties individualumas yra didžiausia šios meilės dovana, kuri gali virsti prakeiksmu, kai jame besąlyginė meilė yra užmirštama, ir palaiminimu, kai besąlyginė meilė yra patiriama individualioje harmonijoje su viskuo.
Išsamus video paaiškinimas – https://youtu.be/2pJ9vbB7rIY
Mano begalinė meilė čia – atsiveria per šį budimo langą, kuris yra ankstesnių langų pratęsimas ir kuriame dabar dalinuosi „viršsąmonės” idėja. Tačiau prieš pradedant atskleisti šią idėja – trumpai susipažinkime su įprastomis sąmonės idėjomis: Sąmonė/Savimonė – tai, kas suvokiama ir vykdoma valingai;
Nėra nieko kito, kaip tik Esantysis. Ir niekas kitas Esančiojo nepažįsta, kaip tik jis pats save. Tai besąlygiškai akivaizdu, todėl ši akivaizda priklauso ne kam kitam, kaip tik besąlygiškai Esančiam. Esantysis užpildo viską, todėl nėra kintamojo, per kurį jis save
Esu linkęs matyti ir pripažinti savo abejingumą, nes tai leidžia mano įžvalgai plėstis, o su lyg tuo ji tampa vis tikslesnė ties kiekvienu specifiniu dalyku. Esu linkęs sutikti sunkumus, todėl mano kelias lieka lengvas. Esu linkęs praleisti savo ar kitų
