Beribę įvairovę jungia viena savastis ir kiekvienas žmogus su savo savita sąmonės būsena pasitarnauja kaip atitinkamas atspindys kiekvienam kitam, kuris savotiškai rezonuoja su panašia būsena.
Tačiau kai žmogus pabunda į save kaip beformę bei visuotinę savastį ir lieka šioje savivokoje – tuomet jis tampa labai lankstus atspindys, kuris gali labai tikslingai pasitarnauti visai jį supančiai įvairovei.
Tai tarsi laisvas kostiumų keitimas neprisirišat nei prie vieno iš jų, nes už viso to yra tik viena gyva savastis ir viena gyva intencija pasitarnauti sau pačiai, kaip visumai.
Visgi šis atspindėjimas per kiekvieną žmogų turi savito žavesio, nes kiekvienas yra savitas visumos veidrodis; visa esmė tame, jog šis savitas veidrodis tampa atviras beribei momento visumai.
Pastabos tokios tarnystės brendime:
Žmogus, kuris turi natūralų polinkį į tokį funkcionavimą, tačiau dar nėra pakankamai nubudęs ar sutvirtėjęs šioje visuotinės savasties savivokoje – gali lengvai pasimesti bei susimaišyti atspindžių žaisme.
Todėl ši savivoka turi būti uoliai puoselėjama izoliuojantis nuo išoriniu ir vidinių atspindžių tiek meditacijoje, tiek ir kasdieniuose reikaluose.
Taip, net ir sąveikaujant su kitais žmonėmis turi būti puoselėjamas įprotis nepamesti savo tyros ir besąlygiškai mylinčios savasties savivokos, nes tik taip ši savivoka įsitvirtins ir per ją bus galima geriausiai pasitarnauti.
Ir šiame procese reikės peržengti visus ribojančius įsitikinimus bei su jais susijusias emocijas, kaip pvz: atrodyti vienokiu ar kitokiu neįprastu būdu ir tuo pačiu jausti kito žmogaus patiriamą nepatogumą.
Tai nereiškia, jog įsitikinimus reikia peržengti specialiai, tačiau vėlgi – puoselėti aiškios bei laisvos savasties savivoką, iš kurios reikiamu metu peržengti tam tikrus asmeninius blokus ims darytis vis lengviau.
Šaltinis tave sutinka ten kur tu sutinki šaltinį. Kai sulygiuoji savo matymą ir būseną su šaltiniu/tiesa/vienybe/kūrėju – materijos, aplinkybių ir svetimumo iliuzijos išnyksta. Lieka tik meilė ir palaima, kuri apima viską ir todėl viskas harmoninga. Visa manifestacija
Jei gali pagalvoti apie begalybę – pirmiausia turi ja ir būti. Tu esi neaprėpiama begalybė, kuri bando aprėpti save ir šis bandymas tai beribių patyrimo ciklų vyksmas. Taip, begalybė savo tikrojoje struktūroje yra pilna savimi ir todėl nėra vietos jos
Besąlyginė meilė yra tyras esaties būvis, kuris yra lygus visko pripažinimui, leidimui ir atjautimui. Kartais mes tai maišome su sąlygota žmogiška meile, kada manome, jog besąlyginė meilė tai totalus įsipareigojimas tam tikrai sąlygai, kaip tam tikras santykis ar tam tikras
