Iš širdies į širdį:
Palaiminti, kuriuos persekioja širdyje (nes tai atveda į tikrą laisvę) .
Palaiminti, kurie mato savo egoistišką užsispyrimą bei pripažįsta to keliamą kančią (ir tai atsileidžia).
Palaiminti, kurie sąlygotą meilę aukoja besąlyginei ir formą beformiškumui (tai visada atsiperka su kaupu).
Palaiminti, kurie pradeda vertinti tai, kas yra neapčiuopiama labiau už tai, kas yra apčiuopiama (vėliau tai susilygiuoja).
Palaiminti, kurie iškeičia savo ribotus norus į beribę gyvenimo darną (tai taip pat tampa vientisa).
Palaiminti, kurie atsilaiko prieš įvairiausias įsitikinimų/emocijų pagundas ir lieka ištikimi tyrumui anapus bet kokių rėmų (ir visi rėmai įtraukti į tobulą darną).
Palaiminti, kurie net ir po bet kokio nuopolio – tai panaudoja gilesniam suartėjimui su vienybės malone bei jos įvertinimu (tai tikra stiprybė).
Palaiminti, kuriuose pabudo nuoširdus troškimas būti prarytiems Dieviškos meilės ir vienybės liepsnos (tai tikras gimimas).
Palaiminti, kurie leidžia sau pilnai jausti šios transformacijos intensyvumą (ir intensyvumas tampa ramybe).
Palaiminti, kurie tyrai jaučia kitus ir stovi jų laisvės bei gerovės pusėje taip, kaip pati šaltinio meilė (tai nepriekaištingumo šerdis).
—
Pilnas permatomumas yra besąlyginėje meilėje ir ši meilė žino nežinodama, nes ji yra visos įvairovės esencija.
Ši meilė yra beribė ir visuomet atiduodanti 100% savo palaikymo visiems savo santykiniams išskyrimams pagal jų tikruosius pageidavimus.
Ir išties individualumas yra didžiausia šios meilės dovana, kuri gali virsti prakeiksmu, kai jame besąlyginė meilė yra užmirštama, ir palaiminimu, kai besąlyginė meilė yra patiriama individualioje harmonijoje su viskuo.
Išsamus video paaiškinimas – https://youtu.be/2pJ9vbB7rIY
Kai gyvename įsitikinime, jog skirtingų reikšmių bei reiškinių pasaulis yra vienintelė tikrovė – ilgainiui viskas ima jaustis netikra, nes tikrumas slypi ne reikšmėse bei pojūčiuose, o to vienatiniame šaltinyje, kuris atrandamas tuštumos šerdyje. Tai taip pat galima įvardinti kaip Meilę,
Auuuuuuummm sveikinu užsukus. Šioje temoje apžvelgsime paradokso principą, kuris yra visiškai universalus kūrinijoje ir tuo pačiu – jau nagrinėtas „Esmių Esmė” temoje. Pagal vikipedijos apibrėžimą: „Paradoksas – teiginys ar teiginių grupė, kuriuos neaišku kaip suvesti ar suderinti. Iš pirmo žvilgsnio
Kai per daug žvelgiame į pasaulį ir per mažai į save – pasaulis atrodo pilnas, o mes nepakankami ir taip gimsta nepailstantis nerimastingumas gauti daugiau iš pasaulio. Tokią orientacija mes išmokome nuo pat pradžių, kartu su užmarštimi ties savo beribe
