Iš širdies į širdį:
Palaiminti, kuriuos persekioja širdyje (nes tai atveda į tikrą laisvę) .
Palaiminti, kurie mato savo egoistišką užsispyrimą bei pripažįsta to keliamą kančią (ir tai atsileidžia).
Palaiminti, kurie sąlygotą meilę aukoja besąlyginei ir formą beformiškumui (tai visada atsiperka su kaupu).
Palaiminti, kurie pradeda vertinti tai, kas yra neapčiuopiama labiau už tai, kas yra apčiuopiama (vėliau tai susilygiuoja).
Palaiminti, kurie iškeičia savo ribotus norus į beribę gyvenimo darną (tai taip pat tampa vientisa).
Palaiminti, kurie atsilaiko prieš įvairiausias įsitikinimų/emocijų pagundas ir lieka ištikimi tyrumui anapus bet kokių rėmų (ir visi rėmai įtraukti į tobulą darną).
Palaiminti, kurie net ir po bet kokio nuopolio – tai panaudoja gilesniam suartėjimui su vienybės malone bei jos įvertinimu (tai tikra stiprybė).
Palaiminti, kuriuose pabudo nuoširdus troškimas būti prarytiems Dieviškos meilės ir vienybės liepsnos (tai tikras gimimas).
Palaiminti, kurie leidžia sau pilnai jausti šios transformacijos intensyvumą (ir intensyvumas tampa ramybe).
Palaiminti, kurie tyrai jaučia kitus ir stovi jų laisvės bei gerovės pusėje taip, kaip pati šaltinio meilė (tai nepriekaištingumo šerdis).
—
Pilnas permatomumas yra besąlyginėje meilėje ir ši meilė žino nežinodama, nes ji yra visos įvairovės esencija.
Ši meilė yra beribė ir visuomet atiduodanti 100% savo palaikymo visiems savo santykiniams išskyrimams pagal jų tikruosius pageidavimus.
Ir išties individualumas yra didžiausia šios meilės dovana, kuri gali virsti prakeiksmu, kai jame besąlyginė meilė yra užmirštama, ir palaiminimu, kai besąlyginė meilė yra patiriama individualioje harmonijoje su viskuo.
Išsamus video paaiškinimas – https://youtu.be/2pJ9vbB7rIY
Žalingas pyktis ir su juo susiję padariniai kyla dėl prisirišimo prie savo lūkesčių, reikalavimų ar tam tikrų ribotų dalykų sureikšminimo virš visko. Mes būtent kenčiame nuo tų dalykų, kuriuos iškeliame virš visko. Tai gali būti žmonės ir tai ko iš
Nuovokumas yra pastovus vyksmas įtraukiantis viską, kas gali būti suvokiama, bet iš esmės visi santykiniai suvokimai sueina į vientisą nuovokumą apie patį nuovokumą. Viskas randama nuovokume ir viskas liudija nuovokumą, reiškia visos patyrimo formos yra nuovokumo atspindėjimas. Kai nuovokumas yra
Nors ir kančia budina įveikti tam tikrus sąlyginius iššūkius – iš esmės kančia yra žadintuvas pabusti į savo tikrąją bei laisvąją savastį ir tokiu būdu paleisti abejingumą bei pasipriešinimą, kuris ir sukuria kančią. Iššūkis čia būna tame, kad mes buvome
