Kai gyvename įsitikinime, jog skirtingų reikšmių bei reiškinių pasaulis yra vienintelė tikrovė – ilgainiui viskas ima jaustis netikra, nes tikrumas slypi ne reikšmėse bei pojūčiuose, o to vienatiniame šaltinyje, kuris atrandamas tuštumos šerdyje.
Tai taip pat galima įvardinti kaip Meilę, kuri veda į nuoširdų dalinimąsi patirtimi ir būtent šis dalinimasis yra tai, kas išties suteikia tikrumo iliuzijai, kaip tikros Meilės raiškai.
*
Būnant ramiai ar net neramiai – tiesiog atkreipk dėmesį į faktą, kad yra tyra būtis, kuri būna be pastangų ir iš esmės viskas ir būna šia būtimi.
Tad atpažink save, kaip šią tobulą būtį, be pradžios ar pabaigos, be priežasties ar problemos, be pertraukimo ar suteršimo, be priklausomybių ar pastangų – tiesiog visiškai tobulą, amžinai čia ir dabar.
Įsisąmonink šį faktą vėl ir vėl ir vėl, kol išties vis labiau pajausi, kad esi viso gėrio šaltinis, kuris savo tyru, taikiu ir mylinčiu buvimu – savaime užpildo visus santykinius tarpus gyvenimiškose situacijose, kad šios būtų patiriamos nepriekaištingoje buvimo harmonijoje.
Jausk ryšį, tarp šio savaiminio buvimo lengvumo ir įkvėpto veikimo tekančio iš jo.
Nieko nedarant – tu tuo pačiu darai viską ir kuo labiau pabundi ties šiuo faktu, tuo lengviau jautiesi ir tuo pačiu sugebi vis efektyviau įgyvendinti vis daugiau aktualių darbų.
Mūsų buvimas yra beformis ir peržengiantis visas patyrimo formas, todėl visos patyrimo formos yra integruojamos į vientisą, beribę ir tobulą buvimo šventę.
*
Taip kaip alcheminiame virsme per sąmoningą vidinių savybių atskyrimą, išgryninimą bei apjungimą mes vis perdirbame savo individualią energiją bei bendrą būseną – taip pat pagal natūralų rezonanso dėsnį mes tai darome kolektyviškai ir taip persikeliame į kolektyvinės tikrovės versijas, kuriose patiriame vis daugiau autentiškai palaikančios vienovės bei santarvės.
Kad pilnai patirti šią sinchronizacija su kylančia bei klestinčia žmonija – reikia pasišvęsti ne tik gryninti savo vidinį tikrumo pojūtį, bet ir drąsiai juo dalintis su kitais (sekant savo natūraliu pašaukimu).
*
Kartais dvasinis pabudimas įvyksta kaip staigus žaibas ir griaustinis, kuris savo didybe nustelbia viską, kartais tai gali jaustis kaip siaubingas teroras, nes visos iliuzijos į kurias buvome įpratę remtis – staiga sugriūna.
Ir jei tame yra išties daug galios bei malonės – tuomet neturime jokio kito pasirinkimo kaip tik pripažinti, priimti bei įvertinti savo amžinai tyrą savastį.
Tačiau iliuzijos sugrįžta ir sužadinta savastis turi tęsti savo integracijos kelionę, kurioje įvairūs užmarštyje tarnavę įpročiai bei jausmai yra išlaisvinami, įsisąmoninami bei perdirbami tyroje meilėje.
Bet kartais mistinė mirtis bei dvasinis atgimimas nėra toks galingas ir nors ir jaučiame, kad tai vyksta – vis dar inertiškai priešinamės, panikuojame ir kabinamės už dirbtinių „išsigelbėjimo“ būdų, kol kažkada nuoširdžiai pasiduodame natūraliai malonei.
Tad yra natūralūs virsmai, kuriuos kaip lemtį pasirenkame iš aukštesnio lygmens, tačiau taip pat yra ir mūsų laisva valia su kuria galime sąmoningai asistuoti savo lemties virsmus, kad šie būtų patiriami kuo sklandžiau bei palankiau; dvasinai gidai taip pat pasirodo dėl to.
Tikras vidinės alchemijos adeptas turi įsisąmoninti, kad visos sunkios ir nuo originalios dvasios susvetimėjusios energijos ankščiau ar vėliau turi būti apvalomos pragaro liepsnos, todėl sąmoningas alchemijos procesas ir prasideda nuo vidinės ugnies pakėlimo ir leidimo degti tam, kas turi išdegti vardan dangaus karalystės žemėje atskleidimo.
Tuomet ir pati grubiausia konfliktų ugnis yra pakeliama ir išgryninama iki dangiškos ugnies, kuri tuomet krenta atgal į mūsų širdis, kaip jauki taikos bei atjautos liepsna.
*
Esatis yra pirmiau už viską, kas tik gali būti esaties dėka.
Todėl esatis nuo nieko nepriklauso, nes nieko daugiau ir nėra.
Visgi ji turi savo vidinę struktūrą, kuri talpina save suvokiančius esaties išskyrimus, kaip Dieviškas esybes, kuriomis iš esmės ir esame, toje pačioje esatyje be precendento.
Čia nėra erdvės ir laiko atskaitos, tik gryna sąmonė, kuri gali sapnuoti įvairiausias istorijas apie save.
Tame sapnavime yra beribiai gyliai ir amžinos trukmės, tačiau tai neliečia mūsų originalios tikrovės, kuriai net ir amžinybė yra tik idėja iš kurios galima pabusti.
Tad kviečiu intuityviai pajausti, kad savo esmėje esame visiškai tobuli ir tobulame ryšyje virš bet kokio įsivaizdavimo.
Ir tik tada galime matyti, kad atrodančiai netobulas ir painus esaties sapnas yra neatskiriama tobulos esaties sandaros dalis, kuri kaip kintantis atspindys – leidžia pabusti į originalų solidumą ir tuo pačiu jį integruoti bei švęsti kaip bendrai sapnuojamą solidarumą.
*
Taip kaip didingos saulės šviesa nepriklauso tamsiems kambariams pro kurių langus ji į juos patenka – taip ir sąmonė nepriklauso mūsų kūno/proto kompleksams.
Išties mes pilotuojame savo žmogišką patyrimą iš daug platesnės „vietos“, tad atsekime savo sąmonės šviesos spindulį iki tyros galios pajautimo ir tuomet transformuokime savo žmogišką patyrimą, kad šis nebebūtų prieštaroje mūsų tikrajam pradui, bet anaiptol – padėtų jam klestėti pilname grožyje.
*
Pastebėk/pajausk kai tavo dėmesiui natūraliai atsiveria portalas į tuštumą tarp visko; kaip intuityvus pakvietimas ateiti į labiau intymesnį sąlytį su tikrove – tuomet nieko nedaryk ir leisk savo dėmesiui tarsi slysti į šią tuštumą, kuri yra natūraliai laisvas būvis.
Tuomet gali pradėti jausti, kaip tavo suvokimas yra nuskaidrinamas ir atšviežinamas.
Šis būvis yra be nieko ir su viskuo vienu metu, čia paleidimas ir priėmimas bei visos kitos priešybės yra tobulame vientisume.
Puoselėk tokias akimirkas ir įprask giliau jose atsipalaiduoti, o atsipalaidavus leisti gyvybei per tave tekėti su didžiausia meile bei išmintimi.
*
Kviečiu pažinti save, kaip vientisą kūrybinę galią, kuriai nėra kitų išorinių šaltinių, nes net ir atrodantys išoriniai šaltiniai ar dar nepažįstamos įtakos vis tiek įeina į tavo kūrybinę esaties tėkmę, kurioje atsiskleidžia tik daugiau tavęs, kaip beribės esybės.
Tad nebijok savęs, tu neturi pradžios ar pabaigos, tu nuolat praryji savęs patyrimo formas ir integruoji jas į naujas patyrimo formas, kaip Ouroboras – gyvatė amžinai ryjanti save ir iš savęs naujai atgimstanti.
Ir svarbiausia – įsisąmonink, kad visa tai vyksta tyros meilės pagrindu, tad atrask šią meilę savo esybės šerdyje ir pasitikint ja – paleisk baimę grįstą kontrolę – leisk savam gyvenimui tekėti pačiu palankiausiu bei nuostabiausiu keliu.
Nes išties, jei tu esi vientisa ir mylinti kūrybinė galia, kas gali būti prieš tave?
Bet jei randi save prieštaroje prieš gyvenimą ir viską apimančią besąlyginę meilę – lai ši tapatybė būna praryta šios meilės, kad atbustum kaip ši Dieviška Meilė.
*
Sumaišantis ir išaiškinantis, praretinantis ir sutankinantis , mirtingas ir nemirtingas tuo pačiu metu – atrask šį savasties tyrumą, kuris peržengia priešybes ir yra jų meistras – iš vieno į vieną ir per vieną!