Linijinis laikas yra viena iš nuostabiausiu iliuzijų, kurioje galima lengvai pamiršti, jog tai iliuzija ir patikėti, jog mes esame ribotos esybės joje, o tai reiškia varginantį užsipildymo siekį per nesibaigiantį laiko bei sąlygų koridorių, o tai atitinka gerai žinoma Budos frazę „gyvenimas yra kančia”, bet hey! – taip pat sako Buda – yra kelias iš kančios.
Tai sąmonės budimo kelias, kuris kreipia įsisąmoninti, kad yra tik tai vienintelė, tobula esamoji akimirka!
To įsisąmoninimas transformuoja visą iliuzijos patyrimą pagrinde tuo, jog nyksta kančia ir skleidžiasi palaima.
Viską galima sugerti paprastai, kaip nepriekaištingą būties tęstinumą, net ir sudėtingam veikimui pasireiškiant tuo pačiu metu.
Paprastas buvimo liudijimas visad harmonizuoja bei optimizuoja sudėtingą kūrybinę raišką.
Kai pažįsti savo nepajudinamą vidinį aiškumą – nuolat judanti gyvenimo mistika tampa išties jaudinančiu nuotykiu/romanu.
Visad sukame ratus į pradžią, kuri yra mūsų tyra savastis, bet kiekvienas ratas vis kitoks ir beribės savasties įvertinimas yra beribis (kas yra tobula būties sąranga).
Tu visad esi absoliutus gyvenimo meistras ir gyvenant gali tik labiau tai įsisąmoninti (kas ir keičia savęs patyrimo kokybę).
Tuo tarpu pamatinė meilė, kuri skynėsi savo kelia per įvairius inertiškus bei ribojančius įsitikinimus – tampa vis labiau sąmoningu ir gyva išmintimi lydimu pasirinkimu (kas įgalina tavo autentiškumą).
Kad aiškiausiai pažinotum save ir galėtum rinktis kaip būti savo tikriausioje išraiškoje – turi sąmoningai sutikti visumą, kuri tau natūraliai atsiskleidžia ir ją priimti kaip savęs aspektus, tarp kurių ir išryškėja tavo tikroji valia.
Mūsų sąmonės evoliucija vyksta per beribės įvairovės įtraukimą bei integravimą savo kūrybingu būdu.
Vienybės suvokimas ir besąlyginė meilė – visad yra pagrindas mūsų tyriausios darnos keliui.
Ir su šia nata kviečiu pabusti iš atgyvenusios paradigmos, per kurią niekiname vienus savęs atspindžius ir garbiname kitus – juk tai ir sukuria svyravimą bei išsiderinimą iš savo tyriausios darnos!
Tu esi vienas, kuris yra viskas – pabusk!
Esu girdėjęs pasakymą, jog žmonės kenčia nuo per daug arba per mažai gyvenimo, bet tai tik patyrimas per ribojančių įsitikinimų filtrus, kad esi ribotas ir tau trūksta arba yra per daug.
Bet išties tu esi beribė esybė ir tavo gyvenimas atsiskleidžia tobuloje harmonijoje, kad ir kaip ji pasireiškia iš dienos į dieną bei iš akimirkos į akimirką.
Jei tarkim tavo gyvenimas vyksta intensyviai, iškyla daug reikalų vienu metu ir atrodo visko per daug – tau nebūtina sau kelti streso – gali sąmoningai pasiduoti į pasitikėjimą, pajausti savo natūralų ritmą tame intensyvume ir be lūkesčių harmonizuotis su gyvenimo tokioje formoje.
Jei tarkim atvirkščiai: viskas juda lėtai, atrodo nieko nevyksta ir nieko nenori, vėlgi – suvok, kad su tavimi ir tavo gyvenimu nėra nieko blogo – galbūt tai pakvietimas pamedituoti, pasimėgauti paprasčiausiais dalykais bei pačiu buvimu ir taip natūraliai save įkvėpti naujai kūrybai?
Net jei atrodo, kad blaškaisi, eini klystkeliais ir nejauti jokių solidžių rezultatų – net ir tai yra tobula gyvenimo darna, kuri po truputi formuoja bei ruošia tavo kelią link naujų nuostabių dalykų.
Tad kad ir kaip gyvenimas tau natūraliai pasireiškia, tu gali sąmoningai jaustis laisvai, pasitikėti, harmonizuoti ir mėgautis – tuomet savaime pradedi vis labiau matyti kaip tobulai viskas juda ir keičiasi.
Savo branduolyje mes esame beribės, amžinos ir tyros esybės ir mes esame nepriekaištingoje harmonijoje su visa kūrinija
Giliai viduje – tu visada žinai, ką darai.
Tu tobulai žinojai kas esi ir kodėl atėjai į šią žemę kai tik į ją atėjai.
Tu žinojai, kad užmirši ką žinai ir patirsi daug apgaulingų iliuzijų, tačiau visa tai įeina į tavo beribę išmintį bei meilę ir tu vis tiek žinai ką darai, net kai atrodo, kad nežinai.
Ir dabar tu susikūrei šiuos primenančius žodžius, pats sau juos ką tik parašei.
Dar vienas budinantis skambutis tavo širdyje!
Tu esi absoliutus meistras – pajausk tai visa savo esybe ir visu savo tikrovės pojūčiu – tai tu!
Tai tavo beribiškumo raiška, kurią toliau gali rinktis sąmoningai.
Kai pažįsti beribę gausą nuo kurios negali atitrūkti – tai labiausiai įkvėptas mylintis gerumas yra tavo vedantis kraštas.
Nepriklausomai nuo aplinkybių – jas visas kūrybiškai panaudojant tyram gerumui skleisti.
Kada taip veiki – ryšys su tavo tikruoju branduoliu gilėja.
Bet iki tol, jei kartais sugrįžta pasimetimo jausmas – visad išmintinga sugrįžti prie to, ką tikrai žinai – kad esi.
Tuomet viskas yra patiriama, kaip tobulas santykinio žinojimo atsiskleidimas bei mylintis gerumas veiksme.
Taip, tai taip paprasta – tai natūralu.
Mėgaukis.
Tai ką patiri yra tavo nenutrūkstama energijos tėkmė ir jeigu jei nesipriešini (kad ir kaip pasireiškia tavo patyrimas) – gali lengvai ją pakreipti norima kryptimi.
Tačiau pirmiausia turi pasiduoti gyvenimo tyrumui, tuomet tas pats tyrumas visą galios tėkmė atkreips į tavo nuoširdžiausią valios išraišką.
Čia susijungia pasidavimo ir priėmimo bei valios ir fokuso keliai.
Tai vyriškos ir moteriškos energijos balansas, kuris pasireiškia kaip vientisa meilės galia.
Linkiu atkurti šį balansą ir patirti savojo širdies kelio sklandumą.
Kai įsitvirtini žinojime, kad yra tik esatis išreiškianti ir patirianti save esamojoje akimirkoje, kurioje slypi beribis potencialas bendrai kūryba – tuomet tyras aiškumas ir mylinti atjauta tampa tavo natūra, per kurią visoms esybėms gali atspindėti tobulą gausą ir malonę, kuri visuomet pasiekiama čia ir dabar.
Kuo labiau savo nuoširdžiu būdu tarnauji kitiems – tuo daugiau savęs jauti kituose ir per kitus jauti daugiau laimės bei visokeriopos pozityvios įtakos.
Be abejo tai sukuria daug grįžtamo ir palaikančio ryšio tavo individualybei, tačiau tai neturėtų būti pagrindinis fokusas, nes tuomet tai sukuria energijos tėkmės sutrumpinimą ir perdegimą.
Fokusas yra savo individualios sąmonės bei savęs pajautos plėtimas į platesnę kolektyvinę bei kosminę vienybės sąmonę.
Tai ką jauti kaip savo individualią sąmonę yra viso to, kas yra susitikimo stotelė.
Tad tu turi prisijungimą prie visko ir tu esi viskas išreiškiantis save unikaliu būdu.
Tu turi visus atsakymus į aktualius klausimus ir turi visus klausimus aktualiems atsakymams.
Kad ir kaip tai išreikši su savo laisva valia – tavo integralumas bei vertumas visai egzistencijai yra absoliutus, nes tavo sąmonė nėra atskira nuo vientisos egzistencijos audinio.
Tavo unikali ir gyva perspektyva yra būtina būčiai, kad ji būtu išbaigta būtimi, o būtis ir negali būti neišbaigta, nes daugiau nieko nėra.
Tad pajausk savo natūralia būties vertę, prasmę, tikslingumą, mylinti gerumą ir daugiau niekad tuo neabejok.
Būk savimi, taip kaip trokšta tavo širdis.
Ir beribis dėkingumas tau, už tavo beribę būties dovaną viskam.
Ding! ateina galinga žinutė:
Vertinkime savo unikalų gyvenimą.
Vertinkime savo esamąjį patyrimą, kad ir koks jis bebūtų.
Nes viskas keičiasi ir viskame slypi šventas lobis, kuris skleidžiasi pirmiausia per pagarbą esamai situacijai ir tuomet jos šventimą.
Dievas yra.
Tai visas tas, kas yra.
Tai beribė išmintis ir meilė, kuri nepriekaištingai realizuojasi čia ir dabar.
Visada dėl geriausio.
Tad paleisk savo „sąlygoto asmens” gyvenimą ir į pirmą vietą pastatyk Dievo gyvenimą, kuris ir yra tavo tikrasis gyvenimas.
Nebijok dėl „sąlygoto asmens”, juk Dievas yra visuotinė darna, kuri viską įtraukia į savo aukščiausią malonę.
Ir šios malonės niekad nesuprasi, kol laikysiesi svetimumo iliuzijos – turi paaukoti šia iliuzija grįstą tapatybę su visomis jos baimėmis, abejonėmis, abejingumu, arogancija ir pan.
Juk vis tiek gyvenime viskas laikina, tik tai pats tavo Dieviškas gyvenimas yra amžinas.
Tad kodėl to nepriimti ir pilna širdimi nesimėgauti šia be galo nuostabia gyvenimo mistika bei magija?
Tik tada sąmoningai ir patirsi savo tyrą aiškumą bei palaimą.
Tai aiškumas, palaima ir meilė, kurios akivaizdoje viskas išsilygina – ir aukščiausios aukštumos ir žemiausios žemumos, kurias tik galime suvokti, kaip tokias
Buvimas Vidinėje Taikoje Yra Didžiausia Dovana Pasauliui, Kuri Lyg Švelniausias Prisilietimas – Viską Harmonizuoja.
Dar keletas įžvalgų valant karo energijas, kurios gyvena ne kažkur kitur, bet čia pat už mūsų pačių akių.
Dėl ankstyvai ir pasąmoningai išreikštos valios apsisaugoti nuo skausmo, mūsų sudėtingėjanti žmogiška pasąmonė mums sukūrė ideologines tvirtoves su kuriomis susitapatiname ir tada pradedame konfliktus su kitomis ideologijomis, kas ironiškai atneša tik daugiau skausmo.
Išties skausmo paskirtis yra mus budinti į mus vienijantį tyrumą, kuriame nebelieka priešu, nors ir tam tikras ribų pastatymas bei santykinis balansas lieka aktualus – pats vienybės tyrumas viską suderina į sveiką harmoniją.
Tad visa tai suvokiant – mes galime prisiimti savo atsakomybę nusimesti savo netikrus baime grįstus šarvus, išsivaduoti iš savo suktų melų, prakeikimų ir teisimų kalėjimų, pabusti iš kaltės bei nepakankamumo košmaro ir visiems laikams užbaigti slaptas manipuliacijas bei karų kilpas.
Ir atminkime, kad nieko negalime išspręsti per priešiškas projekcijas – tai tik gali sukurti labai laikiną ir netikrą galios bei malonumo patyrimą, tačiau iš esmės mes tik atidėliojame tikrą pokytį – kuris slypi nuoširdžiame susitikime su savimi, jausmų ir įsitikinimų pripažinime, atleidime sau ir savęs užpildyme tyros bei gydančios meilės nektaru, kuris slypi mūsų širdyse – tereikia tam sukurti erdvės ir pabūti joje.
Ryšys tarp visko yra amžinas, keičiasi tik jo patyrimo forma.