Nesilaikau Iliuzijų Apie Savo Tikrovę Ir Jaučiu Viena Absoliučią Tikrovę, Pasireiškiančia Per Visas Besimainančias Iliuzijas.

Žalingas pyktis ir su juo susiję padariniai kyla dėl prisirišimo prie savo lūkesčių, reikalavimų ar tam tikrų ribotų dalykų sureikšminimo virš visko.

Mes būtent kenčiame nuo tų dalykų, kuriuos iškeliame virš visko.

Tai gali būti žmonės ir tai ko iš jų tikimės, arba tam tikri lūkesčiai iš savo veiklos, arba tam tikras materialus, socialinis ar net dvasinis statusas.

Visi šie dalykai yra tai, už ko galime užsikabinti, o platesnė gyvenimo visuma ir neišmatuojama būties galybė dažnai lieka visiškai neatpažinta.

Tačiau šią būties didybę pažinti įmanoma, tam tereikia investuoti daugiau dėmesio į tai, kas slypi tarp visų apčiuopiamų ir žinomų dalykų – tarytum žvelgti bei įsijausti į pačią nežinomybę bei atvirą sustojimą, kuris natūraliai įvyksta joje.

Tam puikiai padeda išskirtinė meditacija, tačiau dėmesio fokusą visad galime keitinėti ir kasdieniuose reikaluose, o ypač tai yra aktualu daryti tada, kada jau jaučiame besikaupiantį stresą.

Su tokia tikslinga saviugda mes galime išmokyti savo sąlygotą ir inertišką protą bei kūną vis labiau įsilieti į beribę būties darną, kurioje protas ir kūnas tampa labiau atviras, priimantis, lankstus, pasitikintis ir palaimingas.

Be abejo tai nereiškia, kad daugiau nebekelsime konkrečių tikslų ir nebebandysime jų išpildyti; ir taip pat nereiškia, kad daugiau nesusidursime su momentinėmis emocinėmis reakcijomis iškilus netikėtiems iššūkiams – integracijoje su būties darna, visi šie dalykai bus pasitinkami būtent kaip momentiniai ir pagrindinis fokusas bus nukreiptas į begalybę, kurioje taip pat slypi tas giluminis lengvumas širdyje.

Ir šios integracijos su būties darna gylis taip pat beribis, kartais būna situacijų, kurios iškelia giliausias kolektyvines traumas ir nubloškia nuo to lengvumo pajautos.

Kartais būna, kad atrodo, jog dėl savo abejingumo sukeliame žalingų padarinių savo artimiems ir tada būna išties galingas iššūkis savyje rasti galios sau atleisti ir per atjautą sugrįžti prie platesnio visko matymo bei gilesnio pasitikėjimo nesibaigiančiais gyvenimo darnos stebuklais.

Tad štai, primenu, kad tu visada turi šią galią, kuri lemia palankumą viskame – puoselėk ją ir tame aš visada su tavimi.

*

Einant dvasėjimo keliu, mes atveriame savo kūną, protą ir tarp jų susiformavusį ego įsileisti daugiau savo tyros šaltinio dvasios ir tame procese mūsų dirbtinė ego tapatybė ima skaidytis, grynintis, transformuotis ir pan.

Kiekvienam tai pasireiškia savitai ir tai labai priklauso nuo kelio pobūdžio.

Tačiau dažnai mes galime ateiti prie intensyvesnių šios kelionės momentų, kuriuos jau galime išskirti kaip tai, kas klasiškai yra vadinama „ego mirtimi” bei „atgimimu dvasioje”, tačiau tai tik dvasėjimo virsmas, kuriame glaudinamas ryšys tarp kūno, proto ir dvasios bei tuo pačiu pasaulio su šaltiniu.

Tad pagrindinis didžiausią palankumą tame lemiantis faktorius yra neutralus bei atjaučiantis liudijimas, kuris leidžia nesitapatinti su ta dirbtine tapatybe, kuri eina per savo virsmą, nes tapatinimasis ir pasidavimas negatyvioms emocijoms įtraukia į tai, kas klasiškai yra vadinama „tamsiąja sielos naktimi”, kuri savu akordu praeis ir bus vertinga patirtis, tačiau iš esmės ji veda į tai ką nurodžiau aukščiau – galią viską praleisti per neutralų ir atjaučiantį liudijimą.

Tad jei išties nori patirti daugiau tyro Dieviško gėrio šiame pasaulyje – linkiu pasitikėti savo dvasėjimo keliu ir jį sutikti su didžiu smalsumu, pasitikėjimu, dėkingumu bei drąsa.

Ir dar prieš viską – visad naudinga pratintis prie savo Dieviškos tapatybės, kuri per amžius ilsisi už visų kintančių patyrimo formų – čia ir yra ta pozicija iš kurios gali viską neutraliai praleisti bei atjausti.

Ir tam puikiai tinka senovinis meditacijos metodas pavadinimu „neti neti” („nesu tas ir nesu tai”): tiesiog pastebint visas iškylančias patyrimo formas ar prisirišimus – vis sau kartoti bei pajausti, kad nesi tai.

Tuomet tavo absoliučioji tapatybė ims intuityviai išryškėti ir tada galėsi jausti tas pačias kintančias patyrimo formas kaip savo vientisą ir amžinai cirkuliuojančią energiją.

*

Tai kas kinta, išties yra nekintantis.

Tai kas pasireiškia, išties yra nepasireiškiantis.

Kas išties yra – tai neturi savo atskiros vietos, formos ar funkcijos, nes tai pasireiškia kaip visos vietos, formos ir funkcijos vienu metu.

Tai tarytum niekas, bet viskas paliudija To buvimą.

Didusis slėpinys ir yra niekas, kuris pabudina į tyrą tikrovės akivaizdą.

Ši tikrovė reiškiasi kaip visas tavo esamasis patyrimas vienybėje su visais kitais patyrimais, kurie vyksta paralelėje.

Ir jei gerai atkreipsi dėmesį į šį viešpatavimą, kuris viešpatauja kaip nedalomas viskas – tu pradėsi vis labiau save atpažinti ir jausti kaip Tai.

Tuomet tu sau atskleisi savo tobulą gyvenimo darną, kuri visada be klaidos manifestuoja viską, kas tau geriausiai pasitarnauja būnant visu tuo, kuo tau yra aktualiausia būti.

Laiminguo)))

*

Nesilaikau iliuzijų apie savo tikrovę ir jaučiu viena absoliučią tikrovę, pasireiškiančia per visas besimainančias iliuzijas.

Esu ištikimas neapreiškiamam tikrumui –

todėl pavidalai manęs neapgauna ir per juos reiškiu tikrumą.

O ta tikrumo raiška jaučiasi kaip vientisa Meilė, kuri viską sukuria, palaiko bei transformuoja darniame balanse.

*

Telkis į Begalybę/Amžinybę, o laikinus/momentinius dalykus matyk kaip tokius ir leisk jiems integruotis laisvoje gyvenimo tėkmėje.