Jei antrines priežastis vertiname, kaip pagrindines ir tuo tarpu ignoruojame patį visko pagrindą, kuris yra Vienas – tuomet mūsų patyrime randasi daug nestabilumo, šališkumo bei priešiškumo jausmo.
Jei vertiname savo biologinius tėvus bei savo fizinį kūną, kaip savo gyvenimo priežastį, ignoruojant tikrąjį visko pradą – tai labai save ribojame, nes esame tikrai daugiau nei biologinės sąlygos ir sumoj visi yra vienos Dieviškos sąmonės atspindžiai.
Jei vertiname įvykius kaip atsitiktinius ir remiamės tik paviršinėmis priežastimis ar net savo įsitikinimais – tai negebame suvokti intymaus dialogo su Viešpačio intelektu bei geranoriška meile.
Jei kaltiname antrines priežastis dėl tam tikros kančios – tai visiškai praleidžiame iš savo aukštesnės sąmonės (pasąmonės) sau siunčiamą žinutę ir taip kančia prasitęsia kaip budinantis signalas, kol pagaliau išmokstame jį tinkamai interpretuoti.
Nesibaigianti priežastinė grandinė ar hierarchija išties yra iliuzija, kuri savotiškai pasitarnauja, bet tuo pačiu riboja, jei nėra permatoma.
Ji tampa permatoma tada, kada atpažįstame privačią Dievo jungtį savyje ir tuomet viskame.
Tai labiau kaip ratas, kurio visi stipinai sueina į tą patį stebulės centrą, kuris yra pirminis pradas, nors ir pats yra nematomas, ir kuris yra pirminis judinimas, kuris pats nejuda.
Nors ir neapreiškiamas – jis tikras, o tai kas apsireiškia – tai tik jo simbolizavimas.
Tikrojo santykis su viskuo yra vienas santykis su savimi, kuriame viskas jį išbaigia ir todėl jis genialiai išbaigia viską, net jei tas viskas yra nesibaigiantis kūrybos procesas.
Iš vienos pusės galime matyti, kad Tai su mumis bendrauja ne tiesiogiai – per eilę veiksnių, bet išties visi veiksniai ir mūsų pačių esamasis patyrimas turi tiesioginį ryšį su Tuo.
Tad tik atpažinus Tikrą – mes galime atpažinti nuoširdų tikrumą ir iliuzinėje raiškoje, bet kol neatpažįstame – tai tik apgaulinga iliuzija ir nuoširdumas joje taip pat yra iliuzinis.
Galiausiai ateiname prie akivaizdumo, kad yra tik Vienas, kuris yra viskas ir kuriuo tuo pat metu esame, nors ir tai patiriame dalinai.
Sąmoningas gyvenimas tokioje nuovokoje yra tikroji ir tvarioji laimė bei darna, kurios dauguma ieško antrinėse priežastyse, kurios pačios iš savęs yra tuščios.
Tad atradus pasireiškimų tuštumą bei savo asmens niekumą, išbūkime tame, kol tai atskleis trykštantį pilnatvės šaltinį ir jis įkvėps asmenį savo maloningai tarnystei.
Labasss ir vėėėlll ir tai yra dar vienas esmių esmės papildinys, šį kart per archetipinį simbolį, randama kone visose kultūrose, mitologijose ir pačioje gamtoje. Tai yra Gyyyvaaatė, tad gali įsipatoginti, trys kartus giliai įkvėpt – iškvėpt ir pradėt dar vieną mistinę kelionę: Tad jau
Kai per daug žvelgiame į pasaulį ir per mažai į save – pasaulis atrodo pilnas, o mes nepakankami ir taip gimsta nepailstantis nerimastingumas gauti daugiau iš pasaulio. Tokią orientacija mes išmokome nuo pat pradžių, kartu su užmarštimi ties savo beribe
Neįsisąmoninta tapatybė tampa savo pačios didžiausia prieše. Kviečiu giliai pamedituoti ties šia užuomina, nes tavo tikroji tapatybė yra apsirengusi daugybe sluoksnių, kurie turi būti permatyti ir išgryninti, kad tikrumo šviesa įneštų taiką į visą tavo būvį. * Nėra galo nelaimingai
