Jei antrines priežastis vertiname, kaip pagrindines ir tuo tarpu ignoruojame patį visko pagrindą, kuris yra Vienas – tuomet mūsų patyrime randasi daug nestabilumo, šališkumo bei priešiškumo jausmo.
Jei vertiname savo biologinius tėvus bei savo fizinį kūną, kaip savo gyvenimo priežastį, ignoruojant tikrąjį visko pradą – tai labai save ribojame, nes esame tikrai daugiau nei biologinės sąlygos ir sumoj visi yra vienos Dieviškos sąmonės atspindžiai.
Jei vertiname įvykius kaip atsitiktinius ir remiamės tik paviršinėmis priežastimis ar net savo įsitikinimais – tai negebame suvokti intymaus dialogo su Viešpačio intelektu bei geranoriška meile.
Jei kaltiname antrines priežastis dėl tam tikros kančios – tai visiškai praleidžiame iš savo aukštesnės sąmonės (pasąmonės) sau siunčiamą žinutę ir taip kančia prasitęsia kaip budinantis signalas, kol pagaliau išmokstame jį tinkamai interpretuoti.
Nesibaigianti priežastinė grandinė ar hierarchija išties yra iliuzija, kuri savotiškai pasitarnauja, bet tuo pačiu riboja, jei nėra permatoma.
Ji tampa permatoma tada, kada atpažįstame privačią Dievo jungtį savyje ir tuomet viskame.
Tai labiau kaip ratas, kurio visi stipinai sueina į tą patį stebulės centrą, kuris yra pirminis pradas, nors ir pats yra nematomas, ir kuris yra pirminis judinimas, kuris pats nejuda.
Nors ir neapreiškiamas – jis tikras, o tai kas apsireiškia – tai tik jo simbolizavimas.
Tikrojo santykis su viskuo yra vienas santykis su savimi, kuriame viskas jį išbaigia ir todėl jis genialiai išbaigia viską, net jei tas viskas yra nesibaigiantis kūrybos procesas.
Iš vienos pusės galime matyti, kad Tai su mumis bendrauja ne tiesiogiai – per eilę veiksnių, bet išties visi veiksniai ir mūsų pačių esamasis patyrimas turi tiesioginį ryšį su Tuo.
Tad tik atpažinus Tikrą – mes galime atpažinti nuoširdų tikrumą ir iliuzinėje raiškoje, bet kol neatpažįstame – tai tik apgaulinga iliuzija ir nuoširdumas joje taip pat yra iliuzinis.
Galiausiai ateiname prie akivaizdumo, kad yra tik Vienas, kuris yra viskas ir kuriuo tuo pat metu esame, nors ir tai patiriame dalinai.
Sąmoningas gyvenimas tokioje nuovokoje yra tikroji ir tvarioji laimė bei darna, kurios dauguma ieško antrinėse priežastyse, kurios pačios iš savęs yra tuščios.
Tad atradus pasireiškimų tuštumą bei savo asmens niekumą, išbūkime tame, kol tai atskleis trykštantį pilnatvės šaltinį ir jis įkvėps asmenį savo maloningai tarnystei.
Labas! Pristatau 33 koncentruotos išminties priminimus per kuriuos gali persikelti į labiau pabudusią ir laimingą būseną. Išankstinio eiliškumo čia nėra, tad tiesiog pereik per šiuos priminimus su kuo atviresniu protu ir tegul surezonuoja tai kas turi surezonuoti. Šiais priminimais taip
Laisvoji valia yra viskas, kas pasireiškia – tai yra laisvos ir neapreiškiamos sąmonės saviraiška. Tai pasireiškia kaip begalė patyrimo bei pasirinkimo lygmenų į kurios sąmonė gali susifokusuoti. Ir tuo pačiu tai vientisa laisvos valios tėkmė, kuri tarsi grįžtamojo ryšio kilpa
Visų pirma yra viena, tyra, nepadalinta ir neapreiškiama būtis, kuri tuo pačiu metu save reiškia ir patiria savyje per beribį ir amžiną kūrinijos alsavimą. Šį pirmapradį raiškos ir sąmonės virpesį galime vadinti šviesa, kuri tuo pačiu metu savo priešybėje reiškiasi kaip tamsa,
