Pabusk į tiesą, jog esi anapus suvokimo, nes čia yra tikras stabilumas bei šviežumas, kuriame nuolat kintantis suvokimas yra patiriamas tyroje harmonijoje.
Ir kai pastebi, jog vėl pasimeti ir užsiveli tame, kas yra suvokiama – atbusk tyrame šviežume vėl ir vėl.
Su atkalumu tame – tavo dėmesys vis giliau užsifiksuos šiame nei akimirkai nesenstančiame savasties šviežume.
Ir šį šviežumą iš dalies galima sulyginti su „refresh”/”atšviežinti” mygtuko spaudinėjimu interneto puslapyje – kas leistų iškart pamatyti šviežiai atnaujintą informaciją tame puslapyje.
Jei neatšviežiname puslapio – liekame su senstančia informacija ir taip galime prasilenkti su adekvatumu santykyje su atsinaujinančiu gyvenimu.
Taip pat jei užsispyrusiai laikomės savo požiūrio taškų – mes pradedame susvetimėti su viskuo, kas yra gyvame momente.
Iliuzija, tai tarsi sapnas sapne ir kuomet bandai susikurti stabilumą ant nestabilaus pagrindo ir kai stengiesi užkariauti tą pačią iliuziją nepastebint, jog pirmiausia tavo pačios pastangos yra užkariautos iliuzijos – tai niekados nepavyks!
Tačiau įsisąmoninus iliuzijos prigimtį ir faktą, jog tavo tikroji savastis yra anapus jos – tu savaime atrandi savo viešpatavimą joje, kuriam nereikia pastangų, net ir tam tikroms iliuzinėms pastangoms pasireiškus, nes tu su tuo neapsigauni!
Paprasčiausioje sąmonės priežiūroje – viskas teka harmonijoje.
Ir atsitapatinimas nuo iliuzijos – tai nėra jos nuvertinimas – tai yra dar platesnis ir gilesnis jos įvertinimas iš savo tikrosios neapreiškiamos tapatybės.
Aukščiausio sąmoningumo rodiklis yra pasidavimas natūraliai gyvenimo tėkmei nekuriant bereikalingo pasipriešinimo bei streso.
Be abejo natūrali gyvenimo tėkmė gali įtraukti pasipriešinimo bei streso pasireiškimus, tačiau pabudusi sąmonė su jais nesitapatina ir būtent tai šiuo atveju reiškia “nekuriant bereikalingo pasipriešinimo bei streso”.
Taip pat: pasipriešinimas, stresas ir kančia kartais tau tarnauja, kaip rodiklis, kuris parodo, kiek su tuo tapatiniesi ir ant viršaus kuri papildomo krūvio.
Taip gali sąmoningai atsitapatinti nuo viso suvokiamo krūvio, kol atrandi save būvyje be pastangų ir tuomet gali žinoti, jog krūvis, kuris natūraliai lieka yra natūraliame gyvenimo virsme.
Kūnas ir protas yra evoliucinėje kelionėje, kuri vykstą per laiką/pokyčių seką, todėl pabudusi sąmonė tai suvokia ir visus natūraliai iškylančius procesus lydi su besąlygine meile bei atjauta.
