Per mūsų kompleksinę žmogišką patirtį, mūsų nervų sistemose dažniausiai susiformuoja įvairių kančią keliančių ryšių/asociacijų, kurių pagrindų nesąmoningai kuriamės daugiau panašių jungčių bei įsitikinimų, kurie natūraliai siekia save patvirtinti.
Taip vykstą per mūsų teisiantį santykį su tomis pačiomis teisiančiomis asociacijomis, todėl tikras kelias pertraukti šią grandininę reakciją ir performuoti savo nervų sistemą yra sąmoningas kančios priėmimas su vidine ramybe, neutraliu stebėjimu, atjauta ir besąlygine meile (tiek kiek išeina to įnešti į šią patyrimo lygtį).
Išties taip, vien neutralus stebėjimas jau ima išlaisvinti užspaustas įtampas ir atverti daugiau erdvės gydančiai meilei bei išminčiai ateiti.
Taip santykis su kančia ima evoliucionuoti autentiškai pozityvia kryptimi, nes visas mūsų vidinis turinys yra pripažįstamas, priimamas bei įvertinamas, kaip dirva gilesniam santykiui su savimi bei pačiu gyvenimu kultivuoti.
Taip mes lyg paimame savo neuronus, kurie buvo sukibę į ribojančius mazgus ir juos perjungiame į jungtis, kurios siejasi su augančia meile, išmintimi, gerumu bei tikru įkvėpimu.
Tad puoselėjant švelnų, pralaidų, atjaučiantį bei smalsų santykį su negatyvumu bei kančia – pati kančia transformuojasi į taiką bei palaimą.
Didžiausias iššūkis čia daugumai būna tiesiog kuo tyriau/neutraliau susitikti su savo kančia, nuo jos nebėgant per įvairiausias to paties kenčiančio proto manipuliacijas.
Todėl čia ir tampa aktualus sąmoningas saviugdos kelias.
*
Kartais, net ir gyvenant labai subalansuotą ir pozityvų gyvenimo būdą – iš dienos į dieną, labai subtiliai gali kauptis emocinis sunkumas.
Taip nutinka, kada pagauname inerciją gerus jausmus keliančiose veiklose, santykiuose bei įpročiuose, tačiau neleidžiame sau sustoti, kada imame jausti liūdesį, nerimą ar kitas sunkesnio pobūdžio emocijas.
Tuomet kažkuriuo metu gyvenimas lyg mus sustabdo ir tada turime susidurti su visais tais jausmais.
Ir su tuo viskas gerai, tik geriau neprisikurti daugiau negatyvių reakcijų ar interpretacijų ant viršaus, bet tiesiog su tuo pabūti taip, kaip tai natūraliai yra (be jokių įmantrių priedų).
Ir be abejo, taip neutraliai pasėdėti su savimi reguliariai, kada vos tik pradedame jausti, kad nesąmoningai linkstame į vengimo šabloną – yra prevencija nuo skaudesnių emocinių smūgių vėliau.
Tačiau išties gyvenimas yra neaprėpiamas ir yra naudinga per daug visko neanalizuoti, kartais geriausia išvis neieškoti jokių priežasčių, bet tiesiog viską priimti kaip vientisą gyvenimo tėkmę, kuri kartais kyla, kartais leidžiasi, kartais susikaupia vienoje vietoje ir tada vėl teka lengvai bei sklandžiai.
Neutralumas yra pagrindas adekvačiausiam sąlyčiui su tikrove ir kai paleidžiame dirbtines pastangas – natūraliai ateina genialūs sprendimai bei gilios įžvalgos.
Įgarsinta – Budinantys Virpesiai 43
Linijinis laikas yra viena iš nuostabiausiu iliuzijų, kurioje galima lengvai pamiršti, jog tai iliuzija ir patikėti, jog mes esame ribotos esybės joje, o tai reiškia varginantį užsipildymo siekį per nesibaigiantį laiko bei sąlygų koridorių, o tai atitinka gerai žinoma Budos
AUM, mano beribė meilė tau, kaip beribei būtybei. Ši tema yra apie tekėjimą savo tikrąja srove ir buvimą ant savo bangos viršūnės. Šį straipsnį rašau dėl savo atpažinimo, jog pasaulio, kurį seku, vibracija kyla kaip banga, kuri išneša vis daugiau ir daugiau to, kas
Labai rezonuoju su nuo seno puoselėjamu Zen meistrų požiūriu, kad pati praktika, jei atliekama nuoširdžiai ir yra aukščiausias pasiekimas – meditacija = nušvitimas. Nes išties tai absoliuti ir visad esanti tikrovė apie kurią tiesiog tampame nuovokūs. Tad kai atsisėdu ir
