Niekas neturi prasmės.
Tačiau tame slypi prasmė tyram buvimui atrasti save,
O savasties atradime slypi prasmė beribei prasmės kūrybai,
Kuri yra iliuzinis patyrimas.
Pagrinde yra tik beprasmis ir todėl tuo pačiu beribis potencialas iliuzinei kūrybai/patirčiai,
Tačiau šioje iliuzinėje kūryboje/patirtyje, tik ir įmanomas prasmės patyrimas.
Tad iliuzija nereiškia, jog ji kažkuo bloga, kad apgauna,
Ji yra apie patiriamos tikrovės lankstumą ir laisvę įprasmint savo beprasmį buvimą bei beribę šio buvimo vertę.
Ir nuostabus slėpinys tame, kuriuo dabar noriu pasidalinti yra tai:
Vietoj to, kad vengti susidūrimo su beprasmybės faktu –
Susidurk su juo tyriausiu ir nuolankiausiu būdu,
Lyg pabustum, kaip šis nekintantis kintamo patyrimo pagrindas.
Tačiau pajausk savo akimirką, kada tavo gyvenimo tėkmė savaime tave į tai kreipia.
Tuomet per šį nuoširdų esminio neutralumo pripažinimą bei įvertinimą,
Visų pirmą jame atrandant taiką ir joje praleidžiant visas iliuzines nepasitenkinimo formas,
Tu pradėsi jausti savo,
Kaip beribio bendra-kūrėjo jaučiamos prasmės tėkmę,
Kuri yra pritaikoma visam įmanumui patyrimo turiniui,
Ir tuo pačiu kurianti tėkmėje,
Nes ribų savęs pažinimui bei įvertinimui tame nėra.
Tu esi tai,
Aš esu tai,
Mes esame tai,
Visi savi-tai,
Dalinamės buvimo prasme,
Ir neišsenkančia to verte.