Mano išversta Hermio žinutė iš Corpus Hermeticum (Libellus XI)
Jei nepadarai savęs lygiu Dievui, tu negali jo pažinti; nes panašus žino panašų. Palik viską kas kūniška ir užaugink save iki platybių su didybe, kuri yra už viso išmatavimo; pakilk virš viso laiko ir tapk amžinu; tada pažinsi Dievą. Manyk, kad tau taip pat nėra nieko neįmanomo; manyk, kad ir tu esi nemirtingas ir kad tu gali aprėpt visus dalykus savo mintyje, išmanyti kiekvieną amatą bei mokslą; rasti savo namus kiekvienos gyvos būtybės prieglobstyje; padaryk save aukštesniu už visus aukščius ir žemesniu už visas žemumas; įtrauk į save kartu visų kokybių priešybes, karštą ir šaltą, sausą ir drėgną; manyk kad esi visur vienu metu, ant žemės, vandenyne, danguje; manyk, kad dar esi negimęs, kad esi gimdoje, kad esi jaunystėje, kad esi senatvėje, kad tavo kūnas miręs, kad esi pasaulyje už kapo ribų; aprėpk savo mintyje, visą tai vienu metu, visus laikus, visas vietas, visas substancijas ir kokybes bei dydžius kartu; tada gali pažinti Dievą. Bet jei užčiaupi savo sielą savam kūne ir pažemini save, ir sakai „aš nieko nežinau, aš negaliu nieko padaryti; aš bijau žemės ir vandenyno, aš negaliu pakilt į dangų; aš nežinau, kas buvau ar kas aš būsiu,” tada ką tu turi bendro su Dievu?
*
Kas yra tikra ir įkvėpta vaizduotė?
Tai vaizduotė, kuri yra pakelta, išgryninta ir sulygiuota su viena universalia sąmone, kuri jungia viską ir yra suinteresuota visuotinės gerovės kultivavimu bei šventimu.
*
Kai susitinkame besąlyginėje meilėje,
Viskas lyg vienu metu suteikta,
Bet net pilnatvės tyloje, slypi intriga su prasmingu tikslu,
Ir štai didusis Ouroboras ryjantis savo uodegą,
Štai ir mes, beribės amžinybės kilpoje,
Su nemirtingu smalsumu tyrinėjame neišsemiamas esaties misterijas.
*
Tai žinutė iš nuoširdžiausio įkvėpimo, todėl kviečiu išeiti iš inertiško ritmo ir skaityti atitinkamame gylyje.
Yra alchemikų pasakymas, kad auksui pagaminti reikia aukso ir čia slypi užuomina, kad tyra kvintesencija jau ir visada slypi mumyse, o alcheminis procesas yra jos iškėlimas bei įtvirtinimas mūsų kasdieniame gyvenimo patyrime.
Tad paprastesniais terminais – ta kvintesencija yra mūsų pati sąmonė iš kurios visada viską patiriame, tačiau įpratę fokusuotis tik į sąlygotą patyrimo turinį – mūsų patyrimas tampa grubus ir painus, o mūsų Dieviška sąmonė tampa tarsi užkasta ir pamiršta.
Todėl turime prasiskverbti pro visas idėjas bei emocijas ir atpažinti tą nesukaustytą sąmonės tyrumą, kuris gali veikti kaip sukaustytas, bet kuomet apie tai tampame sąmoningi – tai jau mūsų valioje.
Ir nuo čia kviečiu tiesiog medituoti ties pačiu sąmoningumo vyksmu, ties pačia sąmonės esencija – kaip neaprėpiamu ir viską smelkiančiu savasties pojūčiu.
Tuomet gali vykti vidinio turinio apsivalymo virsmai ir taip pat gali pradėti tekėti tyras įkvėpimas kūrybingai dalintis savo vidiniu gėriu.
Tad visa esmė yra iškelti šį vidinį lobį į savo pirmąjį patyrimo planą; priimti ir garbinti savo sąmonės šviesą kaip Dievą, nes taip ir yra.
Tuomet būti tuo, o tai reiškia leisti šiam tyrumui per mus tekėti ir veikti iš tyros meilės, nes tyroje sąmonės šviesoje – viskas yra tai!
Ir tam nereikia laukti patvirtinimų ar paskatinimų iš išorės, nes mūsų „išorė“ yra tik mūsų valią padauginantis atspindys.
Šios žinios, kurią skaitai atspindys – taip pat pirmiausia yra iškviestas tavo vidaus.
Tad pirmiausia iškelkime savo dvasią iš savęs, geriausiai kaip galime ir tada ja pasitiks didesnė porcija visuotinės dvasios.
Makro-kosminė sąmonė visuomet siekia atkurti prislopintą ryšį su mūsų žmogiška mikro-kosmine sąmone, tačiau čia iš savo žmogiškos perspektyvos turime nueiti savo kelią link gilesnės vienybės su visata patyrimo.
Kaip Tomo evangelijoje yra išreikšta menamo Jėzaus – „jei iškelsite tai, kas yra jumyse – tai jus išgelbės, bet jei to neiškelsite – tai jus sunaikins“.
Tai labai tikslingai nurodo į mumyse slypinčią Dievišką galią, kuri yra tokia beribė ir tokia galinga, kad laikant ją užspaustą – ji pradeda darkyti mūsų gyvenimus iš vidaus (per įvairius žalingus įpročius, kraštutinumus, sumišusį protą, konfliktinius santykius ir t.t.).
Ir visos kančios formos yra vidinės transformacijos pradžia, kurią kviečiu sąmoningai asistuoti vietoj to, kad nesąmoningai jai priešintis.
Todėl puoselėkime ryšį su neįkainojamu turtu, kuris yra mūsų pati savastis; šiam turtui niekas išreikštoje visatoje neprilygsta!
Iš pradžių tai gali jaustis kaip labai subtili kibirkštėlė, bet puoselėjant jos pajautimą bei išreiškimą – ji gali tapti sąmonės šviesa bei palaiminga laisvė, kuri praryja viską, kas buvo žinoma iki tol ir niekas daugiau negali šio vidinio savęs pažinimo nuo mūsų patraukti.
Tai išties dvasinis atgimimas ir lygiai taip pat kaip fiziškai gimus mes nebegalime sulysti atgal į gimdą – taip ir auginant savąją dvasią, mes nebegalime patikėti melagingomis idėjomis apie save ir savo tyrumą.
Ačiū už šio įkvėpto impulso priėmimą.
Įgarsinta – Budinantys Virpesiai 44