Laisvės, gerovės ir aiškumo siekis yra paradoksaliai ironiškas ir sukuriantis visus iššūkius per kuriuos mokomės priimti ir įvertinti tiesą, kuri ir yra gyva laisvė, gerovė ir aiškumas.
Ir žinai ką, viskas yra gerai su šiuo paradoksaliu siekiu, tai natūralu, kol sąžiningai priimi tiesą.
Ahhh… Atstovėk šią išmintį, aš su tavimi.
Ir trumpas paaiškinimas:
Kad tiesa būtų atpažįstama ir patiriama – turi būti tam tikras procesas.
Turi lyg siekti ir rasti, atrasti vis naujai ir naujai įtraukiant vis naujus kontekstus.
Ir tai yra natūralu bei nekelia kančios kol pripažįsti, jog tu ir esi gyva tiesa (laisvė, gerovė, aiškumas), kuri visados yra įgyvendinama šioje akimirkoje.
Kančia atsiranda tada, kada įsivyrauja abejingumas tiesai – tuomet yra jaučiamas trūkumas, baimė, pyktis, neapykanta, apatija ir panašios emocijos, kurias yra bandoma kompensuoti siekiant tų pačių vertybių, kaip laisvė, gerovė bei aiškumas, tačiau ironiškai žalingais būdais.
Žmonijoje šis abejingumo šablonas buvo pagavęs stiprią inerciją ir todėl yra natūralu, jog šis pasipriešinimo bei skausmo šablonas tam tikrais momentais gali iškilti ir per tave.
Tačiau žinant tiesą ir ištikimai ją atstovint – tu gali neutralizuoti šią inerciją bei transformuoti šį abejingumo šabloną.
Tad visi iki vieno iššūkiai tarnauja gilesniam tiesos įvertinimui bei įsišaknijimui jame.
O dabar kviečiu žaisti su šiuo paradoksu bei ilsėtis jame; tu esi savęs siekianti ir vis naujai save atrandanti tiesa.