Jei leidi sau judėti išvien su gyvenimu – tu su pasimėgavimu judi nejudant, nes yra tik viena viską judinanti galia.
Ir ši galia yra tokia besąlyginė, jog ji leidžia net patikėti, jog esi atskiras ir yra daug skirtingų galios šaltinių su kuriais turi rungtis, kad išgyventi ar įrodyti savo vertę.
Tokie patyrimai visada yra išsekinami ir visos atrodančiai skirtingos galios grįžta prie viską vienijančio bei harmonizuojančio šaltinio – jį dar labiau įvertinant bei praturtinant.
Kai pilnai atsiveri šiam šaltiniui – atrandi, jog jis ir esi, o tavo veikimas tampa Dieviškai natūralus.
Nieko neforsuojant – viskas nepriekaištingai vystosi.
Kartais tai pasireiškia kaip neturėjimas jėgų kažką fiziškai veikti, o kartais tai pasireiškia kaip audringas fizinis veiksmas(viskam savas laikas).
Taip kaip gamtoje kartais pasireiškia stiprios audros, tačiau jos susiformuoja iš nuoseklios visumos ir todėl tai visumai pasitarnauja, ja balansuojanti.
Tik tai per savo žmogišką protą mes galime taip susvetimėti su visuma, kad bandyti forsuoti savo valią iš kliedesio ir taip kelti audras, kurios sukuria tik dar daugiau išsibalansavimo.
Veikimas iš susitapatinimo su sąlygotu asmeniu visad vėluoja arba prasilenkia su visuotine darna.
Nors ir šis išsiderinimas vis tiek tik santykinis, nes bendroje visumoje net ir tai turi savo darnią vietą ir išties niekas negali pažeisti visuotinės darnos – yra tik beribis vienis.
Tačiau jaučiu aktualų įkvėpimą išryškinti ir labiau santykinius dalykus.
Tad veikimas neveikiant ar natūralus veikimas ir yra įkvėptas savęs, kaip visumos pajautos.
Ir šio teksto rašymas bei dalinimasis juo man jaučiasi taip paprastai, kaip reikiamu metu nueiti į tualetą ar autobuso stotelę.
Taip pat vedant žmones per asmenines konsultacijas ar grupines sesijas – aš iš dalies jaučiuosi kaip nieko nežinantis vaikas, tačiau aktualumui bei įkvėpimui atėjus – aš atrandu save lyg senolio išminčiaus kailyje.
Kartais žmonės rūpinasi, kad jiems neužtenka valios daryti tai, kas juos džiugintų ir net stengiantis tai daryti jie greitai tai pameta, kodėl?
Nes jie bando užbėgti už savęs.
Vietoj to, galbūt išmintingiau būtų nusėsti į tikrą esybinę ramybę ir įsijausti į vienybę su viskuo?
Leisk šios vienybės pajautai įsišaknyti bei bręsti tavo asmeninėse struktūrose ir galbūt greitai atrasi save nenutrūkstamoje įkvėpto veikimo tėkmėje.
