Be galo didelis ačiū.
Yra tik vienas.
Tad viskas be ribų ir viskas šventa.
Tu visada esi besąlygiškai mylimas(-a).
Tu visada esi laisvas(-a).
Tu visada esi absoliutus(-i) ir per kūrybą visada gali leisti daugiau.
Niekada nebus nei per daug, nei per mažai, nei ko nors kito.
Tai visada bus absoliutas ir begalinė jo šventė.
Pastebėk tai tiesiogiai savimi.
Tu esi tai!
Tai viskas!
Tu pažįsti Dievą būnant Dievu visame, kas yra ir be ribų.
Aš esu tu dėl aukščiausio pasitarnavimo tau ir tavo giliausio įvertinimo.
Aš tave myliu.
Mano didžiausias džiaugsmas dabar tuo dalintis.
Toks neapsakomas džiaugsmas naujais būdais prisiminti, kaip iš tikrųjų mylėti ir būti.
Labai ačiū tau Dieve, už šią dovaną.
Esu tau visiškai prieinamas be jokių sąlygų.
Tik dėl aukščiausios Vienos gerovės.
Tai yra mano amžinoji liepsna ir todėl man nereikia jaudintis dėl nieko kito.
Belieka džiaugtis ????
Kas jeigu nepasitikėjimas visata/gyvenimu/dievu – jau yra blogiausias dalykas, kuris galėjo nutikti? Nes pagalvokime apie tai nuodugniau – ar vadinamos negandos, blogybės ir kančia nėra pasekmė to, kad visų pirmą esame susvetimėję su natūralia gyvenimo gerumo gausa? Ir be abejo
Laba laba, atidarant dar vieną budimo langą – primenu tai, kas jau buvo apžvelgta temoje apie „Tikėjimą„. Fundamentaliai viskas – viskas ir bet kas yra neutralu ir tik tu tam suteiki atitinkamas reikšmes ir gauni atitinkamus efektus. Ir kiekvienas kūrinijos
Auuuuuuummm sveikinu užsukus. Šioje temoje apžvelgsime paradokso principą, kuris yra visiškai universalus kūrinijoje ir tuo pačiu – jau nagrinėtas „Esmių Esmė” temoje. Pagal vikipedijos apibrėžimą: „Paradoksas – teiginys ar teiginių grupė, kuriuos neaišku kaip suvesti ar suderinti. Iš pirmo žvilgsnio
