Neverta, kad Dievas padarytų visa, kas geriausia tam, kuris stokoja drąsos atsiduoti Dieviškos Meilės paprastumui bei tobulumui, nes kaip kitaip paklydusi siela sugrįš prie tyrumo? * Kada gyvename užmaršties sapne, kad esame sąlygotos tapatybės – esame nuolatiniame kare tarp ydų
Mano išversta Hermio žinutė iš Corpus Hermeticum (Libellus XI) Jei nepadarai savęs lygiu Dievui, tu negali jo pažinti; nes panašus žino panašų. Palik viską kas kūniška ir užaugink save iki platybių su didybe, kuri yra už viso išmatavimo; pakilk virš
Per mūsų kompleksinę žmogišką patirtį, mūsų nervų sistemose dažniausiai susiformuoja įvairių kančią keliančių ryšių/asociacijų, kurių pagrindų nesąmoningai kuriamės daugiau panašių jungčių bei įsitikinimų, kurie natūraliai siekia save patvirtinti. Taip vykstą per mūsų teisiantį santykį su tomis pačiomis teisiančiomis asociacijomis, todėl
Kai gyvename įsitikinime, jog skirtingų reikšmių bei reiškinių pasaulis yra vienintelė tikrovė – ilgainiui viskas ima jaustis netikra, nes tikrumas slypi ne reikšmėse bei pojūčiuose, o to vienatiniame šaltinyje, kuris atrandamas tuštumos šerdyje. Tai taip pat galima įvardinti kaip Meilę,
Jeigu pamirštame beformę ir bevardę tikrovę, o priskirtus vardus ir formas priimam kaip vienintelę tikrovę, tuomet visas mūsų siekis bei veikimas bus apribotas pačiu ribotumu ir toks veikimas veda prie išsiderinimų bei išsekimo. Ir tame pagavusiam inerciją žmogui, kuris neįsisąmonina
Savo sąmonės kelyje, studijuojant knygą „auksinės gėlės paslaptis“ radau labai rezonuojančius Budistinius nurodymus į trigubą kontempliaciją: Tai kontemliavimas ties tuštuma, sąlyga ir centru. Tad kviečiu savu laiku pamedituoti ties kiekviena iš šių esminių vientisos tikrovės savybių ir tada pajausti jų
Viską viršijanti sąmonė + klystančio žmogiškumo nuolankumas = subalansuotos malonės įgyvendinimas. * Visus matykim kaip tobulai išbaigtas būtybes ir tuo pačiu beribėje santykio su savimi kelionėje. Tokiame matyme išnyksta teisimas, nes visko būtis tobula tokia, kokia yra akimirkoje ir tuo
Kas jeigu nepasitikėjimas visata/gyvenimu/dievu – jau yra blogiausias dalykas, kuris galėjo nutikti? Nes pagalvokime apie tai nuodugniau – ar vadinamos negandos, blogybės ir kančia nėra pasekmė to, kad visų pirmą esame susvetimėję su natūralia gyvenimo gerumo gausa? Ir be abejo
Alchemikas tai transformacijų meistras, kuris grynina savo vidines ir/ar išorines struktūras bei glaudina jų tarpusavio ryšį, kad jo vidinis bei išorinis pasaulis vis labiau atspindėtų tyrą kūrinijos šaltinį ir jo vienybės su viskuo tvarumą bei galią. Sąmoningai palaikomas alchemijos procesas
