Jeigu pamirštame beformę ir bevardę tikrovę, o priskirtus vardus ir formas priimam kaip vienintelę tikrovę, tuomet visas mūsų siekis bei veikimas bus apribotas pačiu ribotumu ir toks veikimas veda prie išsiderinimų bei išsekimo. Ir tame pagavusiam inerciją žmogui, kuris neįsisąmonina

Savo sąmonės kelyje, studijuojant knygą „auksinės gėlės paslaptis“ radau labai rezonuojančius Budistinius nurodymus į trigubą kontempliaciją: Tai kontemliavimas ties tuštuma, sąlyga ir centru. Tad kviečiu savu laiku pamedituoti ties kiekviena iš šių esminių vientisos tikrovės savybių ir tada pajausti jų

Viską viršijanti sąmonė + klystančio žmogiškumo nuolankumas = subalansuotos malonės įgyvendinimas. * Visus matykim kaip tobulai išbaigtas būtybes ir tuo pačiu beribėje santykio su savimi kelionėje. Tokiame matyme išnyksta teisimas, nes visko būtis tobula tokia, kokia yra akimirkoje ir tuo

Kas jeigu nepasitikėjimas visata/gyvenimu/dievu – jau yra blogiausias dalykas, kuris galėjo nutikti? Nes pagalvokime apie tai nuodugniau – ar vadinamos negandos, blogybės ir kančia nėra pasekmė to, kad visų pirmą esame susvetimėję su natūralia gyvenimo gerumo gausa? Ir be abejo

Alchemikas tai transformacijų meistras, kuris grynina savo vidines ir/ar išorines struktūras bei glaudina jų tarpusavio ryšį, kad jo vidinis bei išorinis pasaulis vis labiau atspindėtų tyrą kūrinijos šaltinį ir jo vienybės su viskuo tvarumą bei galią. Sąmoningai palaikomas alchemijos procesas

Gali atrodyti, kad tavo būtis priklauso nuo begalės skirtingų reiškinių, tačiau išties visi reiškiniai priklauso nuo tavo būties. Mūsų būsenos juk ištisai kinta: dieninis būdravimas, naktinis sapnavimas ir visas būsenų spektras tame, tačiau tos visos kintamos būsenas praeina per mūsų

Telkis į Begalybę/Amžinybę, o laikinus/momentinius dalykus matyk kaip tokius ir leisk jiems integruotis laisvoje gyvenimo tėkmėje. * Net ir gyvenimas pozityvume (kada viskas sekasi ir jaudina) – gali tapti kančia jei stokojame neutralumo ašies. Taip dažniausiai įvyksta, kada turime negatyvų

Žalingas pyktis ir su juo susiję padariniai kyla dėl prisirišimo prie savo lūkesčių, reikalavimų ar tam tikrų ribotų dalykų sureikšminimo virš visko. Mes būtent kenčiame nuo tų dalykų, kuriuos iškeliame virš visko. Tai gali būti žmonės ir tai ko iš

Visų pirma yra viena, tyra, nepadalinta ir neapreiškiama būtis, kuri tuo pačiu metu save reiškia ir patiria savyje per beribį ir amžiną kūrinijos alsavimą. Šį pirmapradį raiškos ir sąmonės virpesį galime vadinti šviesa, kuri tuo pačiu metu savo priešybėje reiškiasi kaip tamsa,